Kada siekis išsaugoti valstybę virsta siekiu išsaugoti savo paties valdžią? Kada įsitikinimas savo teisumu užkerta kelią išgirsti kitą?
Tokius klausimus kelia režisierė ir teigia, kad jai svarbu Antigonės ir Kreonto konflikto nepaversti supaprastinta gėrio ir blogio priešprieša. Kreonto siekis atkurti tvarką po pilietinio karo iš pradžių gali atrodyti suprantamas, kaip ir Antigonės pareiga likti ištikimai savo įsitikinimams.
Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria Aistė Zabotkaitė ir Dainius Gavenonis, taip pat „Antigonėje“ vaidina Vaidilė Juozaitytė, Aurelijus Pocius, Marius Michailas Repšys, Algirdas Gradauskas, Arvydas Dapšys, pasirodo ansamblio „Lietuva“ šokėjai Alina Jazdauskytė, Goda Emilija Mikuckytė, Aušra Krasauskaitė-Berulė, Robertas Aleksandras Vinikas, Danielius Voinovas, Paulina Čistovaitė.
– Kodėl nusprendėte statyti „Antigonę“?
– Pastarasis mano darbas Lietuvoje pastatytas 2023 m. – tai buvo taksofono opera, kurios tekstai sukurti iš tikrų, dokumentinių žmonių pasidalijimų taksofono būdelėje.
Nors buvau Nacionalinio dramos teatro meno vadovė, pastaraisiais metais kaip režisierė daugiau kūriau Vokietijoje, tad galima sakyti, kad mano kūryba po trejeto metų grįžta į Lietuvą. Kadangi iš esmės kūriau research based, šiuolaikinės dramaturgijos spektaklius, pasiilgau literatūros, kalbos ir jos sąskambių, pasakojimo.
Žodis man yra vienas svarbiausių aspektų ir jaučiu, kad jam buvau skyrusi mažiau dėmesio. Taip pat esu labai pasiilgusi analizės su aktoriais, psichologinės veikėjų perspektyvos.
Seniai žinojau, kad ateis metas man imtis Antikos, nešiojausi tą mintį, bet vis atrodė, kad dar ne dabar. Gastrolėse Prancūzijoje tarp skrydžių ir traukinių atsiverčiau paskaityti Sofoklio „Antigonę“ ir nustebau – atrodė, jog skaitau apie šiandieną, apie tai, kas dabar mus visus, lietuvius ir didžiąją dalį Europos ir pasaulio, verčia nerimauti. Atėjo Antigonės metas.
– Kodėl jus aplankė toks jausmas?
– Pasaulyje matau tam tikras tendencijas – kai kuriose demokratinėse šalyse stiprėja populistinės ir radikalesnės dešinės partijos. Per pastaruosius kelerius metus jos kai kur tapo gana svarbiomis politinėmis jėgomis arba net įėjo į valdančiąsias koalicijas.
2024–2025 m. Europos Parlamento ir nacionaliniuose rinkimuose populistinės partijos sudarė nemažą dalį – kai kur apie trečdalį ar net daugiau mandatų Europos Parlamente. Kai kuriose šalyse jos laimėjo rinkimus arba pateko į valdžią per koalicijas. Vokietijoje radikalios dešinės partija „Alternatyva Vokietijai“ pastaraisiais metais taip pat sustiprėjo ir tapo viena iš didžiausių opozicinių partijų. Kai kuriose Europos šalyse dalis jaunų žmonių vis dažniau balsuoja už tokias partijas nei ankstesnės kartos.
Atrodo, visuomenėje vyksta tam tikri tektoniai lūžiai. Europoje vyksta sudėtingas procesas: politinis laukas tampa labiau fragmentuotas nei ankstesniais dešimtmečiais.
Vis dėlto nuostabu, kad prireikus mes mobilizuojamės ir aktyviai protestuojame, o mūsų žodis šį tą reiškia. Tai yra geras ženklas, tačiau akivaizdu, kad tam tikras karas jau vyksta, vyksta hibridinės atakos, turime išlikti atsparūs ir tai stebėti.
Dažnai mane apima jausmas, lyg kažko lauktume – kybome nežinomybėje, jaučiame nerimą dėl Europos ateities, taip pat esame nuolat bauginami. Ta būsena yra ir Sofoklio tragedijoje, o įtampos tarp Antigonės ir Kreonto atitinka tam tikras įtampas pasaulyje. Antigonės tragedija man yra intelektualinė fronto linija tarp kelių skirtingų pasaulėjautų.
– Kodėl manote, kad dabar reikia tokio kūrinio? Ar jaučiate, kad žiūrovas susitapatintų su Antigonės kova, ištikimybe pareigai ir tradicijoms?
– Antigonės ir Kreonto konfliktas man nėra vien dviejų nesutaikomų charakterių susidūrimas. Tai skirtingų tiesos, teisingumo ir politinės tvarkos sampratų konfliktas. „Antigonė“ tampa savotiška ideologine fronto linija, kurioje susiduria ne tik skirtingos vertybės, bet ir skirtingi būdai suprasti, kas apskritai turi teisę spręsti, kas yra teisinga.
Man svarbu nepaversti šio konflikto supaprastinta gėrio ir blogio priešprieša. Kreonto siekis atkurti tvarką po pilietinio karo iš pradžių gali atrodyti suprantamas, kaip ir Antigonės pareiga likti ištikimai savo įsitikinimams.
Tačiau kas nutinka, kai šios skirtingos tiesos nebegali egzistuoti greta? Kada siekis išsaugoti valstybę virsta siekiu išsaugoti savo paties valdžią? Kada įsitikinimas savo teisumu užkerta kelią išgirsti kitą? Tragedija prasideda ne tada, kai susiduria gėris ir blogis, o tada, kai politinė tvarka nebesugeba išlaikyti konflikto nesunaikindama vienos iš jo pusių. Man atrodo, čia slypi ir vienas esminių demokratijos klausimų: ar gebame gyventi su nesutarimu, neprivalėdami jo panaikinti?
– Ar nebus nukrypta į tam tikrą konformizmą, neteisiųjų išteisinimą, ar Antigonė vis dar bus protagonistė?
– Žinoma, mes su ja tapatinamės ir mums skauda dėl Antigonės. Giliai širdyje man Antigonė primena lietuvių ryšininkes, kurios naktimis padėdavo užkasti žuvusius partizanus. Kaip gali dėl to neskaudėti?
Tačiau ar gali skaudėti ir dėl Kreonto? Darbo procese man įdomu ieškoti kitų pusių, gilintis į veikėjų psichologiją, kiekvienas pjesės veikėjas yra svarbus ir užima tam tikrą vietą spektaklio koncepte, bet iš esmės spektaklis liečia situaciją, kuri susidaro, kai mes vieni kitų negirdime ir įsikibę laikomės vienos tiesos. Kaip žlunga demokratija.
Įdomu, kad pats Sofoklis gyveno penktame amžiuje prieš Kristų, jis buvo strategas, dalyvavo demokratiškame valstybės valdyme, bet rašė apie neegzistuojančią šalį – Tėbus, kurioje vyravo monarchija, taip jis galėjo per atstumą analizuoti ir kritikuoti demokratiją, kurioje gyveno.
Žinoma, mes su ja tapatinamės ir mums skauda dėl Antigonės. Giliai širdyje man Antigonė primena lietuvių ryšininkes, kurios naktimis padėdavo užkasti žuvusius partizanus. Kaip gali dėl to neskaudėti?
Tačiau ar gali skaudėti ir dėl Kreonto? Darbo procese man įdomu ieškoti kitų pusių, gilintis į veikėjų psichologiją, kiekvienas pjesės veikėjas yra svarbus ir užima tam tikrą vietą spektaklio koncepte, bet iš esmės spektaklis liečia situaciją, kuri susidaro, kai mes vieni kitų negirdime ir įsikibę laikomės vienos tiesos. Kaip žlunga demokratija ir kuriasi režimai.
Todėl šiame spektaklyje mums svarbus pats tikrovės konstravimas. Kaip valdžia režisuoja tai, ką visuomenė mato, kokius žodžius girdi ir kokiais pasakojimais ima tikėti?
Įdomi ir stebinčiojo atsakomybė. Ar dar gebame atpažinti melą, kai prie jo priprantame? O gal ateina akimirka, kai jau suprantame, kad mums meluojama, tačiau vis tiek sutinkame dalyvauti? Kas nutinka visuomenei, kai viešas pritarimas tampa svarbesnis už asmeninį įsitikinimą, o tylėjimas – politiniu veiksmu?
Antigonė šioje sistemoje pirmiausia yra gyvas, pažeidžiamas žmogus. Ji nėra vien abstraktus pasipriešinimo simbolis ar moralinio teisumo įsikūnijimas. Tačiau įdomu ir tai, kas nutinka su herojais, kas įvyksta žmogaus įsitikinimams, kai mirtis iš filosofinės kategorijos virsta tiesiogine kūniška patirtimi, kai ima veikti baimė ir instinktyvus noras gyventi. Ar žmogaus drąsa išlieka tokia pati, kai jis susiduria su savo paties mirtingumu?
Galiausiai man rūpi klausimas, kaip mums gyventi apokalipsės kontekste, kai ateičiai neegzistuoja jokios geros prognozės. Kaip mums paprasčiausiai gyventi? Ar gyventi savo duotą gyvenimą – nėra stipriausia rezistencijos forma prieš grasinimus apie išnykimą? Mes bandome gyventi, štai ir viskas.
– Kiek jumyse yra Antigonės, tos kovotojos už papročius, už tiesą?
– Labai daug! Mane jaudina kova už tai, ką laikau vertybe. Jaudina senosios istorijos – nuo knygnešių ir partizanų, bandžiusių išsaugoti lietuvišką žemę ir žodį. Jos mane beprotiškai įkvepia. Kartu turiu ir Kreonto savybių, nes irgi pastebiu, kur demokratija yra ribota ir kur ji kartais stringa.
Bet šiaip jau Kreontas yra paprastas žmogus, turintis įprastus žmogiškus poreikius. Hannah Arendt, XX a. totalitarizmo tyrinėtoja, yra parašiusi knygą „Eichmannas Jeruzalėje“, kur tyrinėja blogio banalumą.
Ji stebėjo teismo procesą ir bandė suprasti, kaip vienas pagrindinių Holokausto organizatorių galėjo dalyvauti masinėse žudynėse. H.Arendt nustebino, koks paprastas ir banalus tas žmogus atrodė, nors buvo teisiamas už žiaurius nusikaltimus.
Panašus naratyvas atkartotas ir filme „Interesų zona“. Blogį kuria paprasti žmonės, ir dėl to lengva nepastebėti, kaip tai, kas normalu, po truputį tampa nenormalu. Nejučia prie to priveda vienas mažas žingsnis po kito: nusikaltimai tampa kasdienybės dalimi. Manau, Kreontas būtent tai ir daro. Bet šiaip esu labiau Antigonė.
– Kodėl Antigonės vaidmeniui pasirinkote aktorę Aistę Zabotkaitę? Kaip rinkotės kitus aktorius?
– Su Aiste dirbti norėjau jau labai seniai, atsimenu ją nuo studentiškų laikų. Aistė turi neįtikėtiną tiesos jausmą, kaip ir Antigonė. Mane žavi jos jautrumas, pilietinė pozicija, intelektualumas, drąsa.
Turėjau nuojautą, kad ji yra antigoniška, bet kad taip... negalėjau numanyti. Vien tai, kaip ji leidžiasi į diskusijas, kokį turi požiūrį ir kaip žvelgia į personažą, rodo, kad tai tiesiog jai parašytas vaidmuo.
Tiesą sakant, visas aktorių kolektyvas yra svajonių kolektyvas. Jaučiuosi labai apdovanota, kad galiu kurti su tokiais menininkais. Kokios diskusijos ir pokalbiai vyksta! Buvau to labai pasiilgusi. Pati ir mokausi, ir mėgaujuosi.
Galiu prisipažinti, kad iki šiol bijojau dirbti su Dainiumi Gavenoniu – nedrąsu dirbti su aktoriais, kurių nuostabius vaidmenis mačiau, kai buvau paauglė. D.Gavenonis turi nepaaiškinamą galią, su kuria susitikti nėra paprasta, bet labai įdomu.
Šiame spektaklyje Kreontas irgi yra pagrindinis personažas, bet, žinoma, ne be reikalo protagonistė yra moteris, juk Kreonto pasaulis patiria didelį konfliktą su moteriškumu, įstrigęs patriarchalinio pasaulio dėsniuose ir savo paties galios logikoje.
Susiję straipsniai
– Kiek šiuolaikybės bus šiame spektaklyje? Rašote, kad spektaklis pagal Sofoklį, ar ką nors keičiate medžiagoje?
– Tiesioginės šiuolaikybės scenoje nebus, tai bus universali erdvė, nes tos temos sprendžiamos amžių amžiais ir nereikia cituoti nei konkrečių asmenybių, nei vėliavų, nei plakatų, nes tai vyksta amžinai, o per amžinybę ir dabar.
Tačiau, žinoma, egzistuos tam tikras šių dienų diskursas: svarbu paminėti, kad mes nestatom visos tragedijos, rodome tik įvykius iki Antigonės mirties. Išimama paskutinė tragedijos dalis, kur Teiresijas Kreontą įspėja, kad jis pasielgė neteisingai, o jam sprendimo neatšaukus, įvyksta Kreonto tragedija.
Tai padaryta sąmoningai, nes Sofoklio tragedija tarsi išsisprendžia, pasiūlydama aiškų moralinį atsakymą, tačiau jaučiu, kad šiandien šią tragediją „išspręsti“ būtų neteisinga, ji negali būti išspręsta, nes nėra atsakymų, kaip išsispręs mūsų dabartis – esame civilizacijų krizės priešaušryje, o gal jau ir krizė vyksta...
Vietoj tos originalios pjesės dalies sukuriame naują tekstą – tai bus tam tikra šiuolaikybės diskurso analizė. Tai šiek tiek praplečia kontekstą ir parodo, kaip tos temos šiandien susisieja, kur šiandien yra Antigonė ir kur yra Kreontas.
– Kaip žiūrite į šį laiką? Ar jis jus gąsdina? Ar esate susitaikiusi, kur nors randate paguodą?
– Žinoma, kad šis laikas baugina – kaip ir daugelį žmonių. Jame daug nestabilumo, nerimo ir neapibrėžtumo. Todėl man ir atsiranda prasmė statyti „Antigonės“ tragediją. Norisi kažkur sudėti tą neaiškumą ir nesaugumo jausmą, kuris lydėjo pastaruosius metus.
Ieškant atsakymų nerimas mažėja, bet kartais ir buvimas su nerimu jį savaip sumažina. Vis dėlto matau, kad mes, lietuviai, turime daug jėgos ir galios – ir nereikia nei laidoti Lietuvos valstybingumo, nei pasiduoti.
Kol kas viskas yra gerai, bet svarbu išlikti akyliems ir politiškiems, nepraleisti pro pirštus to, kas anksčiau atrodė savaime suprantama. Dabar taip nebėra. Taip pat labai svarbu edukuoti jaunus žmones – kad jie įsitrauktų, domėtųsi, balsuotų būsimuose rinkimuose.
Esu įsitikinusi, kad esame stiprūs, ir tai jau parodė kultūriniai bei visuomeniniai protestai. Reikia nepamiršti, kad esame šios valstybės dalyviai ir kad nuo mūsų labai priklauso, kokia bus jos ateitis.