Antigonės lemtis – likti vienai Pokalbis su aktore Aiste Zabotkaite

Daiva Šabasevičienė
Sekite Lrytas Google
2026 m. lapkričio 19 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre planuojama spektaklio „Antigonė“ premjera. Spektaklio režisierė – Kamilė Gudmonaitė, dramaturgijos kuratorė – Sigita Ivaškaitė, scenografė – Barbora Šulniūtė, kostiumų dailininkė – Liucija Kvašytė, kompozitorius – Dominykas Digimas, choreografas – Mantas Stabačinskas, šviesos dailininkas – Julius Kuršys. Antigonės vaidmenį kuria aktorė Aistė Zabotkaitė, kuri sutiko pasidalyti mintimis apie naujausią savo vaidmenį, kūrybinį procesą ir šiuolaikinį teatrą.
Scena iš „Antigonės“ repeticijos. A.Zabotkaitė.
Daugiau nuotraukų (5)
– Po ilgos pertraukos Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pagrindine heroje vėl tampa moteris – Antigonė. Šį vaidmenį įkūnijate jūs. Ką jums asmeniškai reiškia šis kūrybinis susitikimas su Sofoklio dramaturgija?
– Iki šiol nesu susidūrusi su antikine dramaturgija, nesupratau, koks tai didelis dalykas, todėl vaidmuo spektaklyje „Antigonė“ man yra didelė dovana kaip aktorei. Labai ilgai laukiau tokio vaidmens, kuris mane augintų, kuris mane mokytų – ir kaip žmogų, ir kaip aktorę.
Mano biografijoje tai sunkiausias vaidmuo, iki šiol nesu vaidinusi nieko panašaus. Nesumenkinu kitų vaidmenų – ir Alisa, ir Maja „Miegančiuosiuose“ buvo tikrai vaidmenys, pareikalavę daug darbo. Bet „Antigonė“ yra ypatinga, tai labai sudėtingas ir sunkus darbas, nelengva apie tai kalbėti.
Aktorė A.Zabotkaitė naujame LNDT spektaklyje „Antigonė“ atliks pagrindinį vaidmenį.<br>M.Požerskytės nuotr. Daugiau nuotraukų (5)
Aktorė A.Zabotkaitė naujame LNDT spektaklyje „Antigonė“ atliks pagrindinį vaidmenį.
M.Požerskytės nuotr.
– Kuo ypatingas susitikimas su antikiniu kūriniu?
– Susitikimas su šiuo kūriniu tikrai man labai svarbus, nes ateina laikas, kai tau kaip žmogui reikia apie save suprasti esminius dalykus. Kai režisierė K.Gudmonaitė pasakė, kad nieko daugiau šiame vaidmenyje neįsivaizduoja, vyko protestai už kultūrą, tada ilgas valandas stovėjau prie prezidentūros, ir tai buvo tokia protesto forma, kuri patikrino dvasią, vertybes.
Ir štai šitas kūrinys atėjo manęs išbandyti, jis atėjo paklausti manęs, ar aš tikrai galiu suvaidinti Antigonę, ar aš ją suprantu.
– Antigonė dažnai matoma kaip idealizuota herojė. Kokių žmogiškų silpnybių ar baimių joje atradote, kurios padeda ją sužmoginti scenoje?
– Mirties baimę. Antikinėse dramose nedažnai esama idealizuotų herojų su žmogiškomis silpnybėmis ar baimėmis. Man atrodo, kad šiame vaidmenyje svarbu mąstyti apie mirties baimę.
Mes visi bijome mirti, Antigonė – taip pat, bet tai, ką ji privalo padaryti, yra aukščiau už mirtį. Ji labai išsigąsta mirties, ji supranta, kad tai, ką ji daro, yra kontroversiška ir tai darydama ji išduoda daug artimų žmonių. Ir to ji bijo, nes myli žmones, myli savo artimus, bet turi pasitraukti ir eiti iki galo tiesiog viena.
 Scena iš „Antigonės“ repeticijos. A.Zabotkaitė.<br>K.Krasilnikovaites nuotr. Daugiau nuotraukų (5)
 Scena iš „Antigonės“ repeticijos. A.Zabotkaitė.
K.Krasilnikovaites nuotr.
– Kaip pavyksta pasiekti tą neįtikėtiną Antigonės vidinį radikalumą? Ar lengva asmeniškai pateisinti jos sprendimą paaukoti gyvybę dėl principo?
– Lengva pateisinti. Man – lengva. Aš ją labai gerai suprantu. Tai gal dėl to mes su ja ir susitikome, kad labai gerai ją suprantu. Ir šiaip visame šitame mūsų kontekste, kuriame mes gyvename, pateisinti lengva. Tos visos dabartinės aplinkybės leidžia surasti paralelių tarp šios dienos ir Antigonės.
Mano galva pilna vaizdų iš karo Ukrainoje, visokiausių pasakojimų. Mane tai labai įkvepia ir tiesiog labai lengva ją suprasti.
– Kuris vaidmens aspektas jums buvo sunkiausias? Fizinis, balso valdymas, statika – ar emocijos? Mirties nuojauta?
– Apie antiką labai gražiai Arvydas Dapšys pasakė per repeticijas, kad antikiniai tekstai labai provokuoja tavo emocijas, jie tokie stiprūs, kad tau nereikia nieko dirbtinai iš savęs spausti – viskas tiesiog iš tavęs eina, veržiasi. Jeigu girdi, ką sakai, tai tiesiog veržiasi iš tavęs.
Bet ką turi padaryti vaidindamas antiką? Turi emociją nustumti žemyn ir perteikti mintį. Jeigu truputį pamesi mintį – nes labai svarbus protas ir susikaupimas, kai tu kalbi, nes kalbi tokius didelius dalykus, tokias mintis ir jos viena kita veja, jų tiek daug... Ir jeigu tu nors truputį pamesi mintį, tu atsibusi ir pajusi, kad tiesiog deklamuoji tekstą. Mintį vesti labai sunku.
– Antigonė pasirenka brolį, o ne sužadėtinį Haimoną. Kaip jūsų vaidinama Antigonė išgyvena šį santykį? Ar joje esama dvejonių?
– Tuo metu, kai Antigonė supranta savo poelgio kainą, ji prisiima visą atsakomybę už tai. Ji supranta, kad turi daryti tai, ką turi daryti, ir viskas.
 Scena iš „Antigonės“ repeticijos. A.Zabotkaitė.<br>K.Krasilnikovaites nuotr. Daugiau nuotraukų (5)
 Scena iš „Antigonės“ repeticijos. A.Zabotkaitė.
K.Krasilnikovaites nuotr.
– Kuo Sofoklio prieš pustrečio tūkstantmečio parašyta pjesė yra aktuali šiandienos žiūrovui? Kokią pagrindinę mintį siekiate ištransliuoti moderniam pasauliui?
– Mes kuriame spektaklį apie tai, kaip randasi blogis ir kaip jis plėtojasi. Apie tai labai daug šnekame. Daug šnekame, pavyzdžiui, apie Manto Kvedaravičiaus žūtį Ukrainoje, kai jo žmona ieškojo jo kūno.
– Antigonės ir Kreonto konfliktas – tai įstatymo ir moralės, valstybės ir individo susidūrimas. Kaip manote, ar šiandieniniame pasaulyje turime pakankamai antigonių, pasiruošusių maištauti prieš sistemą?
– Manau, kad nedaug dabar yra tų antigonių, bet klausimas, ar jų kada nors daug buvo. Kaip ir antikoje ji yra viena prieš visą miestą, tai gal tokia yra Antigonės dalia – būti vienai?
– Jei Antigonė gyventų XXI amžiuje, kas, jūsų nuomone, ji būtų – aktyvistė, politikė, kovotoja už žmogaus teises?
– Mes, pavyzdžiui, su kūrybine komanda kalbėjom, kad Valdas Adamkus yra Antigonė. Nes kas yra Antigonė? Tai labai tvirtą tikėjimo ir pareigos pagrindą turintis žmogus. Idealistas. Žmogus, kuris nemeluoja, kurio pagrindinis variklis yra tiesa. Ir Vytautas Landsbergis galėtų būti Antigonė.
– Tragedijoje labai svarbus Choras. Kaip jūsų personažas sąveikauja su Choru? Ar jaučiate jo palaikymą, ar visišką vienatvę?
– Choras Antigonei yra miestas, žmonės. Bet niekas su ja iš tikrųjų nestovi. Visi ją palaiko, bet niekas su ja nestovi. Kaip ir su Romu Kalanta – daug kas jį palaikė, bet jis susidegino vienas.
Aš kaip Antigonė matau ir tų žmonių bejėgiškumą. Ir ji dėl to nepyksta, kad ji lieka viena. Kai atsirandi mirties akivaizdoje, tu perklausi savęs, ar verta dėl viso šito dabar tiesiog nebebūti. Bet ji žino galbūt, kad tie žmonės tiesiog neturi tiek drąsos, kiek ji. Ir gal jos pavyzdys juos įkvėps.
– Kaip spektaklio scenografija ir kostiumai padeda perteikti Antigonės pasaulį?
– Kostiumą užsivilkau šiandien pirmą dieną, tai dar negaliu pasakyti. Bet kostiumai gal perteikia ryšį su mūsų diena, leidžia mums susikurti simbolius: kas šiandien yra Kreontas, Antigonė, Choras, Ismenė?
Ne, „Antigonė“ kalba apie tai, kas vyksta kiekvieną dieną. O scenografija galbūt labiau perteikia laiko aplinkybes. Čia ir praeities yra, ir dabarties užuominų: laiptai, kažkokios nuolaužos, šventyklos. Bet, pavyzdžiui, kabinetas visiškai šiuolaikiškas. Sakyčiau, kad ir scenografija, ir kostiumai yra labai universalūs: taip apsivilkus galėčiau ir antikoje vaikščioti, ir šiandien.
– Kadangi antra spektaklio dalis – šiuolaikinis kontekstas, įdomu, kaip jūs vertinate šį sprendimą.
– Visai kūrybinei komandai reikėjo šiuolaikinio epilogo, mums patiems buvo būtinas pokalbis su dabartimi apie tai, ką mes vaidiname.
– Ko pati asmeniškai išmokote iš Antigonės?
– Aš Antigonei suteikiau savo pažeidžiamumo – nežinau, kiek jo yra tekste. Ji tikrai yra pažeidžiama. O ji mane moko nebijoti to savo pažeidžiamumo.
Aš, pavyzdžiui, turiu tokią savybę: pasielgiu arba pasakau ką nors labai drąsiai ir tada gailiuosi, priekaištauju sau, bijau, kas dabar bus. O ji mane moko priimti save tokią, kokia esu. Ir nebijoti. Ir kovoti per meilę. Kovoti nedraskant akių. Per supratimą. Tuo ji ir yra stipri, kad supranta visas puses.
Ji nesako, kad yra taip, kaip ji sako, ji tiesiog renkasi savo tiesą. Ir ji kovoja per meilę, per atsidavimą. Šito iš jos mokausi.
– Kaip po tokio emociškai sunkaus spektaklio pavyksta „išeiti“ iš vaidmens ir sugrįžti į kasdienybę?
– Tai labai sudėtingas procesas. Man vaidmenys nesivaidena, nors esu jautrus žmogus, jautri aktorė, bet kartu ir labai racionali. Artėjant premjerai vis blogiau miegu, žinau, kad kiekvieną naktį  miego valandų mažės, nes nuolat galvoju apie tai. Bet tiesiog tada guli ir nemiegi, nes žinai, kad tavo kūnui vis tiek reikia pailsėti.
Po spektaklio turiu grįžti namo. Man namai poilsio erdvė. Einu į mišką, gamtą, stengiuosi eiti atgal į savo gyvenimą, o tai reiškia – pas mylimus žmones, savo šunį... Maitinu savo kūną maistu, vandeniu, sportu, nes žinau, kad galvai prireiks laiko, o kūnui reikia čia ir dabar ilsėtis.
Bet jau dabar žinau, kad po „Antigonės“ bus didžiulė tuštuma – taip būna po visų premjerų, bet žinau, kad po šitos bus didesnė, nes tiesiog labiau mane įtraukė.
– Esate jautri ir sykiu aktyvi visuomenės slinkčių atžvilgiu. Kada ir kaip atsiranda jūsų pilietiškumas?
– Pilietiškumas randasi, matyt, tam tikromis aplinkybėmis, kai jauti, kad turi padaryti kažką, ko apie save kaip apie žmogų net nežinojai.
– Ar ilgai adaptavotės pereidama iš Nacionalinio Kauno dramos teatro į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą?
– Pervažiavusi iš Kauno į Vilnių Kaune dar bent metus laiko turėjau spektaklių, kurie man buvo labai brangūs, nes ten buvo mūsų spektakliai su kursiokais, o paskui po truputį tų spektaklių nebeliko. Į Vilnių pervažiavau, nes mane pakvietė, tada prasidėjo „Miegančiųjų“ repeticijos.
Scena iš „Antigonės“ repeticijos. V.Juozaitytė ir A.Zabotkaitė.<br>K.Krasilnikovaites nuotr. Daugiau nuotraukų (5)
Scena iš „Antigonės“ repeticijos. V.Juozaitytė ir A.Zabotkaitė.
K.Krasilnikovaites nuotr.
– Kas jums svarbiausia teatre?
– Man svarbiausia – bendruomenė. Ir vidiniai procesai, kurie vyksta iki. Sutikti žmonės, dalykai, patirti bekuriant, atvirumas, santykis vieno su kitu...
– Ar matote paties teatro kismą?
– Teatras, be abejo keičiasi, tik nežinau, į kurią pusę. Matau daug santykių vienas su kitu, darbo etikos pažangos, bet sykiu ir daug susvetimėjimo. Atrodytų, kad dvi linijos eina vienu keliu. Svarstyklės nusveria tai į vieną pusę, tai kitą.
Tikiuosi, kad teatras auga ir keičiasi. Kad teatras keistųsi ir augtų, jis turi ieškoti. Ne visą laiką tos paieškos yra vaisingos, bet visais atvejais jos yra svarbios.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.