„Eina gatve žmogus, ir aš galiu jį apgrot, apdainuot, apžaist. Arba krenta lapas nuo medžio – kiek įkvėpimo gamtoje!“ – impulsas užplūdusią emociją paleisti į pasaulį fortepijono garsais kartais apima visiškai netikėtai. Tai, ką T. Kutavičius su pasimėgavimu daro pastaruoju metu, sunkiai įspraudžiama į bet kokius apibrėžimus ar taisykles. Tačiau patirtis ir kompozitoriaus išsilavinimas – Tomas, kaip ir jo šviesaus atminimo tėtis lietuvių klasikas Bronius Kutavičius, kuria orkestrams, rašo operas, muziką spektakliams – neišvengiamai duoda jo improvizacinei muzikai išskirtinumo ir kokybės. Tą lapkričio 20-ąją T. Kutavičius pademonstruos savo soliniame koncerte Vilniaus Muzikos magijos klube.
Tomai, kiek seniai improvizacijos žanras jums savas?
Labai seniai – nuo kokių trylikos metų. Beveik nuo vaikystės, jei galima taip sakyti, kai pradėjau domėtis džiazu. Su tam tikromis pertraukomis improvizuoju iki šiol. Kadaise daugiau grodavau džiazo standartus, tačiau šiandien vis labiau traukia kiti dalykai, kitos vertybės. Pastaruoju metu vis giliau neriu į platesnius, šiuolaikinės improvizacijos vandenis.
O kiek jums svarbus už nuopelnus Lietuvos džiazo muzikai gautas apdovanojimas?
Apdovanojimą, žinoma, visada malonu gauti. Kadangi šiuo atveju buvau pagerbtas jau po daugelio grojimo metų, o ne jaunystėje, šis įvertinimas man turi ypatingą svorį. Džiugu žinoti, kad žmonės pastebi ir vertina tai, ką dariau visus tuos metus. Su laiku ateina branda, o kartu – ir brandesni kūrybiniai ieškojimai, į kuriuos gilinuosi ir toliau.
Vis dėlto man svarbiausias apdovanojimas yra malonė, ateinanti iš Viešpaties, – galimybė atsisėsti prie fortepijono ir skambinti visą koncertą. Šią dovaną – galimybę savo muzika kažką pasakyti publikai – sunku nusakyti žodžiais.
Esate ir kompozitorius, ir improvizuojantis pianistas. Kaip šie vaidmenys veikia vienas kitą, kai kuriate muziką čia pat – scenoje?
Jie vienas kitą papildo. Buvo laikas, kai beveik vien rašiau muziką įvairiems orkestrams, ansambliams, spektakliams ir labai mažai grojau. Vėliau komponavimas susipynė su improvizacija. Jie – kaip du pusrutuliai, kurie vienas be kito negali egzistuoti.
Improvizacija – polėkis, veržimasis, karštis, o kompozicija formuoja kitokį mąstymą, apvalo, atvėsina. Kitaip tariant, aptvarko improvizacinio grojimo formą (šypteli).
Be to, komponavimui reikia laiko – kūrinį gali rašyti metus, dvejus ar net ilgiau. Būna, sėdi, vis tobulini, bet kažkas taip ir lieka neišspręsta: nesusidėlioja forma, nesukrenta medžiaga. O pusfabrikačio paleisti į gyvenimą nesinori – reikia padaryti gerai. Jei užsakymas staigus – vėl kitokia situacija: viską meti ir stačia galva neri į darbą, puoli skubiai analizuoti, dėlioti.
Užtat improvizacija – momentinis reikalas. Iš galvoje plaukiančio informacijos srauto atsirenki garsus, kurie tą akimirką atrodo tinkamiausi. Taip būna grojant solo, o jei groji su partneriu duetu, trio ar kvartetu, turi klausytis kitų, žaibiškai mąstyti ir reaguoti į kiekvieną jų bruzdesį, paleistą motyvą, frazę ar melodiją, siekti ansambliškumo.
Kai improvizuoji, naujas impulsas per sekundę gali pasukti kitu keliu – esi lyg vandenyje pabaidyta žuvis. Akimirka – ir viskas gali dingti.
O ar yra buvę, kad scenoje gimusi improvizacija tapo užrašytu kūriniu?
Gali prisiminti tam tikras situacijas, melodiją, ją užrašyti, o vėliau, toliau improvizuodamas, išplėtoti. Toks reiškinys gana dažnas. Esu sukūręs keletą giesmių pagal Holokaustą išgyvenusio žydų poeto Paulo Celano eilėraščius. Atlikdamas šiuos kūrinius improvizuodavau jų temomis – išplėtodavau, labiau atskleisdavau, nesistengdavau tiksliai laikytis užrašyto teksto. Kiekvieną kartą atlikimas būdavo šiek tiek kitoks, įgaudavo naujų atspalvių, tačiau pagrindas likdavo nepakitęs. Vis dėlto dažnai taip nedarau – improvizaciją ir komponavimą paprastai atskiriu.
Komponuojant kūrinį, viskas – absoliučiai viskas – turi būti tiksliai sudėliota. Juk, pavyzdžiui, simfoniniam orkestrui ar ansambliui nepateiksi vien kokių nors grafinių partitūros užmetimų ar neaiškių schemų ir nepasakysi: „Pagrokit kažką tokio.“ Kompozitoriaus užduotis – pateikti atlikėjams tokią partitūrą, kurioje viskas būtų aišku.
Šiuolaikinėje muzikoje kompozicijos ir improvizacijos ribos vis labiau nyksta. Tarkime, kurdamas kūrinį performansui, kompozitorius gali suteikti atlikėjams visišką laisvę, pateikdamas tik tam tikras nuorodas – tempą, dermės laipsnius ar ritminę formulę, taip pat pasiūlydamas įtraukti judesius, gestus, pasitelkti įvairius teatro elementus ar kūno kalbą. O toliau jie visa tai atlieka taip, kaip patys įsivaizduoja. Šiuolaikinėje kūryboje iš tiesų labai daug laisvės. Įvairių menų ribos pamažu tirpsta, jeigu dar nėra visiškai ištirpusios.
Artėjančio koncerto Muzikos magijos klube aprašyme minima, kad improvizuosite klausydamas savęs ir to, kas vyksta aplinkui. Ką jums reiškia klausytis aplinkos, kai sėdit vienas prie fortepijono?
„Aplinka“ šiame aprašyme – sodyba, kurioje dažnai būnu vienas, klausausi kaimo ir gamtos garsų, jie man labai svarbūs: kvarkia varlė, čirškia žiogas, čiulba paukščiai. Kiekvienas vabzdynas – tai ištisas garsynas, turintis savo ritmą, skambesį ir gyvybę. Vėjas, miško ošimas – viskas, net kiekvienas medis atskirai, skleidžia garsus pagal savą ritmą. Tas spalvų sonoras, jei jį pajunti, labai daug moko.
Įkvėpimo duoda ir literatūra, dailė, kiti menai. Visa ši patirčių visuma, atsisėdus prie instrumento, veda improvizacijos keliu. Garsas tobulėja, nes nebegalvoji, kaip kuo geriau jį išgauti techniškai, o tiesiog neri į gelmę. Tada muzika tarsi kitaip kvėpuoja, kalba, įgyja prasmę.
Kad visa tai galėtum perteikti muzikoje, turi praeiti daug metų, reikia nemažai mokslų ir žinių. Vėl sugrįžtu prie kompozicijos įtakos, kuri šiuo atveju ne tiesiogiai garsą lemia, bet viską sustato į vietas. Patirties, emocijos ir momentinio impulso visuma grojant ir yra didžioji paslaptis.
Improvizaciją su kolegomis vadinate pokalbiu, grojimą solo – monologu. Kuris iš jų jums pačiam artimesnis?
Kai esi vienas, pats kuri ir plėtoji muzikinę situaciją. Žinoma, visko iš anksto negali apgalvoti – tik apmąstai, ką kalbėsi publikai, ir esi už viską atsakingas. Grojant keliese šia prasme lengviau, nes iniciatyvos imasi tai vienas, tai kitas – čia jau galioja kiti principai. Svarbiausia, kad būtų didelis tarpusavio susiklausymas.
Kartais groti dviese būna tiesiog fantastiška. Pavyzdžiui, man beprotiškai patinka improvizuoti su Petru Vyšniausku. Jo saksofono garsas dieviškas, kompozicinis mąstymas – puikus. Visada jaučiu, kada sakinį pradėsime, kada jį baigsime, o kada kažkur pasuksime. Muzikuoti su tokiu atlikėju – didelė vertybė.
Per pusantrų metų mes įrašėme tris vinilo plokšteles. Daug. Ir visomis labai džiaugiuosi.
Ką, tikitės, klausytojas išsineš po jau šią savaitę laukiančio koncerto?
Gal – gerą emociją? Tikiuosi, ji bus nesumeluota, iš visos širdies išgyventa ir perteikta. Kiekvienas koncertas – tarsi važiavimas plikledžiu: niekada negali numatyti, kas nutiks, kur pasuksi ir kaip viskas pakryps. Galbūt būtent ši nenuspėjama kelionė ir suteikia improvizacijai adrenalino, o kartu išsaugo jos paslaptį.
T. Kutavičiaus solinis koncertas Muzikos magijos klube (Šv. Stepono g. 12, Vilnius) – lapkričio 20 d. 19 val. Išsamiau: https://is.gd/fDeNkG




