Rapolas Rakalas: Kuo Kalėdos panašios į olimpiadą?

Ilgiausia distancija, kurią bėga sportininkai – maratonas. O dažnas lietuvis įveikia kur kas ilgesnius nuotolius. Juk dauguma švęsti pradeda pirmosiomis gruodžio dienomis ir baigia gerokai po Trijų Karalių. Švenčia nuosekliai: reikia susitikti su visais draugais, be to, po du kartus – prieš šv. Kalėdas ir Naujuosius metus. O kur dar susitikimai su partneriais, kolegomis, klientais.

Ir kas tas neištvermingas graikas, kuris po pergalės prieš persus bėgo 42 kilometrus, norėdamas pranešti džiugią žinią, o ją pranešęs mirė? Ką jis būtų daręs, jei jam būtų reikėję taip bėgti visą mėnesį? Senovės lietuviai, garbindami alaus dievuką Ragutį, buvo ištvermingesni nei graikai, sugalvoję olimpines žaidynes.

Ilgų distancijų bėgikai savo jėgas paskirsto tolygiai – jie pora mėnesių būna neblaivūs, tačiau vaikšto ir netgi gali nudirbti kokių nors darbų, tarkime, atnešti kavos ir brendžio.

Tačiau yra ir sprinterių. Jei per šventes pamatai troleibuse ramiai galvą nuleidusį asmenį, kuris, labai tikėtina, važiuoja jau dešimtą kartą tuo pačiu maršrutu, žinok, kad tai -sprinteris, kuris ką tik įveikė savo distanciją ir galbūt netgi užėmė pirmąją vietą.

Juos atpažinsi iš prasegioto palto, šaligatvį šluojančio šaliko, kaip du burokai įraudusių skruostų ir į tolį įsmeigtų žydrų akių.

Eidami gatve, jie manevruoja ir braižo tokias figūras, kurių dar joks choreografas nesugalvojo. Ir tik atidžiau juos stebėdamas, supranti, kad visa tai – ne beprasmės pastangos. Visa tai nukreipta surasti artimiausią stulpą, kurį toks čempionas apsikabinęs taip mitriai apsiveja, jog to pavydėti galėtų ne tik dailiojo čiuožimo, bet ir striptizo čempionė.

Kas sakė, kad Lietuvoje nepopuliarus amerikinis futbolas? Dauguma lietuvių – o ypač moterys – yra tikri šio žaidimo genijai. Kas netiki, tegu per šventes nueina į prekybos centrus. Čia būsi apstumdytas, apdaužytas vežimėliu kaip koks moliūgas. O norėdamas atsistoti į eilę būsi kelis kartus nustumtas.

Tikros amerikinio futbolo rungtynės, kurios vyksta nuo ryto iki vakaro. O vienoje parduotuvėje Vilniuje ir visą naktį.

Niekaip nesuprantu, kodėl mūsiškiai taip prastai pasirodo biatlono varžybose – juk tikras lietuvis – užgimęs biatlonininkas. Tie čiuožia, t.y. slidinėja ir šaudo. Tikras lietuvis per kalėdines šventes geria, o kai nusibosta pirotechnikos stebuklais bando pataikyti į kaimyno balkoną arba bent jau sau į plaštaką.

Tiesa, kai kurie šią rungtį bando praplėsti įtraukdami fechtavimąsi. Kai begeriant supyksta, ant sugėrovo sudaužo butelį į jo galvą, o su dužena vaikosi savo žmoną po butą.

Kokios žaidynės be sirgalių, kurie apimti euforijos išeina į gatves, skanduoja savo mylimų sportininkų vardus, mojuoja rankomis ir šalikais, taip sukurdami šventės nuotaiką.

Taip ir per kalėdines šventes yra gausybė mūsų piliečių, be kurių nebūtų sukurta šventinė nuotaika. Vieni jų, tiesiog gatvėje skanduoja svarbiausias savo gyvenimo mintis. Pavyzdžiui, šįmet jau triskart girdėjau šūkį: „Dėjau aš ant jūsų visų!“, du kartus - „Brazauskas – žulikas!“ ir po kartą – „Maryte, sugrįšk!“ bei „Aš dar parodysiu!“. Tiesa, kartais pareiškimų turinys nebūna taip gerai artikuliuotas, tačiau juk ne tai svarbu, ar ne?

Tad šventės kaip tos olimpinės žaidynės, kuriose svarbu ne laimėti, bet dalyvauti. Tad laimingai dalyvaukite, mieli skaitytojai, ir sėkmingų 2007-ųjų!