Vienoje Vilniaus bažnyčioje vakar teko pamatyti mūsų tikėjimo skurdo apraiškas. Po išvakarinių šventosios Šeimos iškilmės šv.Mišių kunigas paskatino visus burtis į vieną šeimą apie Jėzų Eucharistijoje ir išstatė švč. Sakramentą.
Tuomet didesnė dalis žmonių bažnyčioje puolė prie prakartėlėje gulinčio plastilininio Jėzaus ir atsiklaupę nuoširdžiai, neabejoju, meldėsi…
Skaudu buvo matyti tą nesupratimą ir Ostijoje (konsekruota duona) tikroviškai esančio Dievo vienatvę. Širdį ir protą perverė skaudus akivaizdumas: daliai tikinčiųjų Dievo buvimas Eucharistijoje yra mažai tikroviškas. Jų gi nesukaustė Ostijoje akivaizdžiai matomo ir širdyje išgyvenamo Dievo patirtis. Šiems tikintiesiems žmogaus rankų kūrinys bibliniais motyvais buvo labiau tikroviškas, nei Dievo buvimas Ostijoje. Jie tiki, bet tiki labiau Įsikūnijimo vaizdu, o ne tikrove, kuri čia ir dabar tikroviškai gimdo mumyse Jo šventumo vertus Dievo įsūnius.
Ar tai toks lietuvių tikėjimas Dievo tikrovišku buvimu švč.Eucharistijoje?
Toks yra akivaizdus faktas, kad šiais laikais buriamės apie vaizdus, bet ne apie faktus. Ne tik dėl to, kad mes, silpnatikiai, vis labiau tampame iliuzijose apie daiktų nešamą laimę skęstančios visuomenės aukomis. Bet pirmiausia dėl to, kad protuose mažai puoselėjame pilnavertį tikėjimo supratimą, o širdyse - Šventosios Dvasios druską (plg. Mt 5,13) - tai, kas ir suburia mus į vieną Šventąją šeimą.
Atrodo, kad pasimetame tarp dviejų skirtingų dalykų: Dievo malonės prigimties ir mirtingųjų pasaulio tvarkos. Todėl dažnai painiojame šventųjų bendruomenės, kylančios iš šventųjų sakramentų šventimo, savastį su šiame pasaulyje išrastomis žmonijos laimės formulėmis. Deja, tai yra būdinga ir neišvengiama žmonių netobulumo pasekmė.
“Pas Jėzų atėjo motina ir broliai, bet negalėjo prasimušti iki jo per minią. Jam buvo pranešta: „Tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavimi pasimatyti“. O jis atsakė: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ ” (Lk 8,19-21).
“Jam bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ ” (Lk 11,27-28).
Šventosios šeimos savastis grindžiama klusnumu Dievo Žodžiui. Ir vėl nepainiokime. Dievo Žodis yra ne skaitalas, o faktas. „[Tas] Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio Sūnaus“ (Jn 1,14). Šventasis Raštas yra šventas, nes jis liudija šventojo Dievo Įsikūnijimo faktą. Šis faktas yra sudabartinamas eucharistinėje aukoje (šv.Mišiose).
Aukos fakto metu ant altorių ir vienybėje su Kryžiumi save aukojančių tikinčiųjų širdyse atsiskleidžia Dievo - Sūnų Šventojoje Dvasioje amžinai gimdančio Tėvo – esatis. Taigi knyga „Biblija“ pilnai atskleidžia joje slypintį šventumą tik Aukos įvykio - liturgijos - šventimu.
Būtent deramai švenčiamoje liturgijoje ir įvyksta žmonių tapsmas šventaisiais ir žmonių bendruomenės virsmas įsikūnijusio Dievo Žodžio Šventaja šeima. Privalome būti ypač dėmesingi ir ypač suklusę abipusio aukojimo - Tėvo atverties mums ir mūsų atverties Tėvui „per Kristų mūsų Viešpatį“ – metu.
Sakramentų šventimo metu visiems privalu suklusti, nes čia kalba Dievas, ne žmogus. Kunigas save ir mus aukoja sakramentiniu in persona Christi (Kristaus asmens) būdu. Tuo tarpu tikinčiųjų bendruomenė save aukoja Šventosios Dvasios galia ir visa žmogiškąja savastimi suklususio bei su Dievu tobulai suvienyto žmogaus, Mergelės Marijos, pavyzdžiu.
Liturgija yra ne vieta tik žmogiškai išmonei, palaidam kūrybiškumui bei plepiam įsiteikinėjimui. II Vatikano susirinkimas, paskatinęs „aktyvų dalyvavimą“ liturgijoje, turėjo omenyje tikrai ne tikinčiųjų „liturginius“ šokius, ar kokį „sakralinį“ krosą (kas greičiau!), ar „pamaldų“ pasikalbėjimą su žmogiškai mielu ir savu kunigėliu. Dabartinis popiežius Benediktas XVI „aktyvų dalyvavimą“ primygtinai prašo suprasti Bažnyčios tūkstantmentės Tradicijos (lot. traditio – perdavimas), nepertraukiamo ir nerevoliucionuojamo šventųjų buvimo su Šventuoju Dievu būdo, šviesoje.
Taigi aktyvesnis dalyvavimas Aukoje tegalimas kaip dvasinio garbinimo aktas (plg. Rom 12,1-2). Vadinasi turime dar supratingiau ir, todėl, dar nuoširdžiau aukoti savo širdis ir kūnus „per Kristų mūsų Viešpatį“ Tėvui. Jeigu iš nesupratimo ar neklusnumo Šventajam tėvui (Romos popiežiui) ir vyskupų konferencijoms (Lietuvoje – „lotyniškųjų apeigų Bažnyčios Lietuvos vyskupų sambūris“) kunigai ar tikintieji peržengia klusnumo Dievo Žodžiui ribas, tuomet Dievo Žodis tikroviškai ir ištikimai pasilieka … vienas - kažkur dėžutėje už nesupratingos, Jo neatpažįstančios ir tikroviškai Jo nemylinčios žmonių bendruomenės ribų. Panašiai kaip vakar vienoje Vilniaus bažnyčioje; arba ir dar labiau - prieš lotyniškų apeigų Bažnyčią maištaujančiuose ir savo dvasinę šerdį žudančiuose Vakaruose.
Žmogiškai paprastai ir linksmai švęsdami, mes pamiršome deramai dėkoti Dievui, kuris čia ir dabar miršta ant Kryžiaus ir prisikelia, tuo pačiu prikeldamas bei pašventindamas mūsų žmogiškąją prigimtį. Eucharistija yra įsikūnijusio Sūnaus auka ir tuo pačiu atsidėkojimo Tėvui aktas už amžinąją gimtį.
Pakrikštytieji įsikūnijusiame Sūnuje dalyvauja šioje amžinojoje Eucharistijoje, pašventintą širdį ir kūnus „per Jį [Sūnų], su Juo ir Jame“ aukodami Tėvui. Taigi liturgijos metu, suklusę Dvasioje, įsijungiame į Sūnaus meilės Tėvui aktą. Ne mūsų iš mūsų kylantį aktą, bet Sūnaus Tėvui auką. Į šią Auką ir amžinąjį Dėkojimą esame pakviesti, kad taptume verti būti šventi ir amžini Jo akivaizdoje. Tik dėkingumas Dievui suburia žmones į Jo šventąją Šeimą.
Svarbu, kad iš pasaulio į Bažnyčią atsinešami „linksmos“ žmonijos įpročiai, iliuziniai lūkesčiai, linksmų dainelių surogatai, plastelininiai vaizdai ir žodžiai netrikdytų ant altorių ir mūsų širdyse sudabartinamos amžinosios ir tikroviškos Sūnaus aukos Tėvui, žmogaus gimties ir prisikėlimo iš Dvasios.
“Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi! Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui” (Kol 3,15-17, antrasis skaitinys).
Visgi toje Vilniaus bažnyčioje dalis tikinčiųjų nepajudėjo iš klaupkų ir švč. Eucharistijos akivaizdoje tvirtai lietuviškai traukė Preces (maldavimus): “Šventas Dieve, šventas galingasis”! Tebūnie tad nauji metai šventi ir drąsūs! Tai reiškia: tetvirtėja mūsų protai ir širdys apaštalinio, o ne paveikslinio tikėjimo pasirinkimu. Šventoji šeima tesitelkia ne apie plastelininius šio pasaulio vaizdelius, žodžius, asmenybes ; bet apie apaštalų įpėdinių tikrovišką liudijimą ir drąsiai skelbiamą Jėzų šventojoje EUCHARISTIJOJE.
Romos legionas turi išlikti tvirtas šiauriausios lotyniškosios grafystės - Lietuvos - gintyje.
Maloniai kviečiame į Vilniaus universiteto šv.Jonų bažnyčią (švč. Sakramento koplyčia) sausio 7 dieną 9 val. kartu švęsti šventąją Eucharistiją (lotynų apeigų dvasines giesmes giedos Schola Cantorum Vilnensis).