Politikai sako, kad konflikto nereiktų ir neturėtų būti, tačiau konfliktą stengiasi primesti vadinamosios blogosios jėgos. Joms iš dalies pasisekė.
Žiniasklaidai ir informacinėms agentūroms reikia žinių, konfliktas tikėtinas ir jį galima išrasti, o bloga žinia politikams ir apie juos – tai gera žinia iš esmės.
Šiaip sau žmonės mano, kad konfliktas vyksta ir jau seniai. Su permaininga sėkme. Nuo pat istorijos pradžios žmonija deklaruoja norą gyventi santaikoje, tačiau nuo tos pačios istorijos pradžios nesutarimus sprendžia kariaudama.
Europos ir islamiškosios civilizacijos konflikte-dialoge, manyčiau, Europa pradeda jei ne perimti iniciatyvą, tai bent jau stabilizuoti situaciją.
Atrodo, kad, eskaluodami karikatūrų skandalą, karingieji islamistai gerokai apsiskaičiavo. Manyta, kad Europa, su savo perversiška tolerancija ir paniška baime ką nors įžeisti, pasielgti nekorektiškai, puls ant kelių atgailauti, o geriausiu atveju raudos ir atsiprašinės. Dar geriau – pasmerks Ameriką ir suteiks islamui naujų privilegijų. Beliks pareikalauti, kad europiečiai neįžeidinėtų musulmonų bei laikytųsi šariato, ir kova bus laimėta.
Aišku, kad Europoje nestinga raginančių laikyti savąją civilizaciją visų pasaulio negandų kaltininke, mirti iš gėdos, kad esame krikščionys, ar bent jau sukurti krikščionybės karikatūrą.
Tačiau 2006 metais sveikų balsų pasirodė daugiau nei tikėjosi civilizacijos priešininkai. Jei kam tikėjimas draudžia piešti pranašus, tegu jų ir nepiešia, jei kokios nors civilizacijos būklė skatina mirti idant gauti nekaltą (suprask: vertingą) merginą, tai jau tos civilizacijos bėda.
Popiežius Benediktas XVI prisiėmė rimtą asmeninę atsakomybę, savotiškai savo autoritetu atlikęs islamo ir krikščionybės testą – pasakęs keletą tiesos žodžių ir, apsilankymu Konstantinopolyje sudaręs galimybė dialogui, o ne konfrontacijai.
Galima ilgai ginčytis, nori ar nenori karo tie, kurie skatina griauti dangoraižius ir nekęsti euroamerikietiškos kultūros paveldo.
Tegu tai lieka diskusijoms. Praėję metai parodė, kad islamo pasaulis ne tik netapo vieningu, bet dar labiau susipriešino. Palestina, užuot pasinaudojusi laisvės galimybe, grimzta į pilietinį karą, Libanas nepasiduoda sektantiniam terorui, turtingos islamo šalys visai nenori solidarizuotis su skurstančiomis. Afrikoje islamo išpažinėjų daugėja daug lėčiau nei auga gyventojų skaičius, islamistai pralaimi strategines pozicijas Somalyje. Galiausiai S.Huseinas, kai kurių karo strategų planuose turėjęs tapti kovos prieš “supuvusį pasaulį” simboliu, pačių arabų sprendimu atsiduria kartuvėse...
Tiesa, ne viskas taip gerai. Europietis nustemba sužinojęs, kad gruodžio 25 dieną jis švenčia Jėzaus gimtadienį, o Kalėdų Senis – visai ne Išganytojas. Dar labiau europietis nustemba, kad Europos Sąjungos vėliavoje yra pavaizduotas Marijos Vainikas, o sausio 1-oji, ne šiaip sau poilsio diena, o tos pačios Mergelės Marijos šventė.
Na, bet būkime optimistai. Kad ir kaip priešintųsi feministės ir gėjų sąvadautojai, tradicijos iš kalendoriaus išbraukti nepavyksta. Kiaulės metai, beje, sugalvoti Azijoje. Ar tikrai jie ir mums privalo būti ...kiaulės metai?