***
Ir kas gi pranašavo, kad popiežiaus Benedikto XVI pontifikatas bus ramus pereinamojo pobūdžio valdymas didžiojo pirmtako šešėlyje?
Apžvalgininkai stebisi, kad besibaigiantys Benedikto XVI metai savo mastu ir dienotvarke niekuo nenusileido kelionėmis ir plačiais užmojais garsėjusiam Jonui Pauliui II, o lapkričio ir gruodžio mėnesių sandūroje įvykusi kelionė į Turkiją pranoko visus įmanomus lūkesčius ir tikrai pateks į keturis dešimtmečius skaičiuojančią Vatikano dialogo su musulmonų pasauliu istoriją.
Po Regensburgo kalbos išprovokuotų protestų Šv.Tėvo kelionės į Turkiją perspektyva neatrodė pati šviesiausia. Ją temdė ir eilinių fanatikų išpuoliai, ir aukščiausių Turkijos valdžios atstovų ketinimai „diplomatiškai“ parodyti nepagarbą Katalikų Bažnyčios vadovui jo nepasitinkant. Tačiau jau pati pirmoji vizito diena leido Vatikano atstovams lengviau atsikvėpti: vietiniai protestai baigėsi šnipštu, ministras pirmininkas Tayyipas Erdoganas galų gale pasirodė pasveikinti popiežiaus, dialogas su musulmonų vadovais buvo atviras ir širdingas, o atskirais momentais netgi draugiškas.
Šv. Sosto atstovas spaudai kun. Federico Lombardi netgi sakėsi pasijutęs, tarsi popiežius būtų ilgai lauktas svečias. Tiesa, per susitikimą su aukščiausiuoju musulmonų autoritetu neišvengta ir tiesmukos kalbos: Ali Bardakoglu (ko gero, turėdamas omenyje Benedikto XVI kalbą Regensburge) perspėjo, kad žmonės, siejantys islamą su smurtu, kursto „islamofobiją“. Į tai atsakydamas popiežius pabrėžė, jog religijos tiesiog privalo atmesti smurtą, jei nori prisidėti prie moralios visuomenės kūrimo, – taigi abi pusės kalbėjo atvirai, tačiau pagarbiai ir be polemikos.
Tokį netikėtai šiltą sutikimą paskatino ir pats Benediktas XVI, pasivadinęs „dialogo ir taikos bičiuliu bei apaštalu“. Tačiau ne paslaptis, kad labiausiai Turkiją sušildė premjerui Erdoganui pasakyti žodžiai, jog popiežius remia Turkijos pastangas įstoti į Europos Sąjungą. Ministras pirmininkas ilgai negaišęs perdavė šį faktą žiniasklaidai.
Popiežiaus padėjėjai vėliau patvirtino, kad nors Vatikanas neturi oficialios pozicijos dėl Turkijos narystės ES, popiežius norėjęs padrąsinti Turkijos paraišką tapti ES nare „bendrų vertybių pagrindu“, o tai reiškia, kad Turkija turėtų atitikti įvairius narystės kriterijus, tarp jų ir religinių teisių užtikrinimą. Todėl Vatikano atstovai nepraleido progos paspausti Turkijos valdžios dėl krikščionių mažumų teisių, kurios, nepaisant jas užtikrinančios Konstitucijos, praktiškai yra varžomos, – Turkijos pusė pažadėjo suburti šiam klausimui spręsti specialią vyriausybinę komisiją.
Kai kam Šv. Tėvo nuomonė apie Turkijos narystę ES pasirodė netikėta. 2004 m. interviu prancūzų Le Figaro tuometinis kardinolas Josephas Ratzingeris aiškiai sakė, jog kultūros ir istorijos prasme Turkija nepriklauso Europai. Ar tai reiškia, kad popiežiaus nuomonė automatiškai nereiškia oficialios Vatikano pozicijos? Vatikano atstovas spaudai pateikė išsamesnį paaiškinimą, nubrėžęs perskyrą tarp Europos kaip istorinio darinio ir ES kaip politinio organo: popiežiaus parama Turkijos narystei ES kaip būdas priartėti prie europietiškų vertybių skiriasi nuo diskusijos istoriniu požiūriu.
Tiesa, kai po poros dienų Benediktas XVI kartu su Konstantinopolio stačiatikių patriarchu Baltramiejumi I pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje šalia įsipareigojimų siekti pilnutinės vienybės kalbama ir apie krikščioniškas Europos šaknis, tai dalis turkų apžvalgininkų šį dokumentą suskubo pavadinti atsitraukimu nuo paramos Turkijos stojimui į ES. Kažin, ar popiežiaus nuomonė apie Turkijos siekius įsilieti į ES turės įtakos Briuselio sprendimams. Pareikšdamas savo nuomonę Ankaroje, popiežius, matyt, turėjo savų priežasčių.
Islamo ekspertas, jėzuitų kunigas Christianas Trollis mano, kad Bažnyčia ragina Turkiją ir Europą pasiekti tam tikrą bendradarbiaujančio sugyvenimo pavidalą: skirtingo tikėjimo, tačiau artimi pagal pamatinę civilizacinę pasaulėžiūrą, paremtą taika, supratimu ir pagarba žmogaus teisėms.
„Jei šis modelis veiktų, Turkija galėtų tapti savita laboratorija platesnio pobūdžio problemoms tarp Vakarų ir islamo pasaulio spręsti“, – sako islamo studijų profesorius iš Frankfurto.
Jau sugrįžęs iš Turkijos popiežius sakė, kad jo kelionė buvo sutelkta į „tris koncentrinius apskritimus“: sustiprinti negausią Turkijos katalikų bendruomenę, sutvirtinti santykius su Stačiatikių Bažnyčia ir užmegzti ryšius su Turkijos valdžia bei daugumą jos gyventojų sudarančiais musulmonais. Ir nors oficialus vizito tikslas buvo pareikšti pagarbą Konstantinopolio patriarchui Rytų krikščionių globėjo šv. Andriejaus iškilmės (lapkričio 30 d.) proga, vėliau pats popiežius teigė, jog Apvaizdos dėka įvykęs iš anksto nenumatytas gestas – jo malda, tiksliau, maldingas susikaupimas šalia musulmonų imamo Stambulo Mėlynojoje mečetėje, – pasirodė nepaprastai svarbus ir suteikė kelionei visiškai naujų akcentų.
Epochinę kelionės reikšmę santykiams su islamo pasauliu dar labiau sustiprina tai, kad ekumeniniai vizito pasiekimai buvo ne tokie ryškūs. Tiesa, broliškas popiežiaus Benedikto XVI ir patriarcho Baltramiejaus I apsikabinimas, pasibaigus dieviškajai liturgijai, ir pasirašyta bendra deklaracija jau savaime yra iškalbingi ženklai. Kitąmet Ravenoje ketinama surengti Tarptautinės katalikų ir ortodoksų teologų komisijos susitikimą, sklinda kalbos, kad popiežius su patriarchu gali asmeniškai atidaryti renginį, taip suteikdami jam daugiau impulsų. Tačiau lieka vienas svarbus klausimas: kaip į glaudesnius ryšius tarp Vatikano ir Konstantinopolio sureaguos Maskvos patriarchatas? Šv. Tėvo kelionės išvakarėse iš Maskvos sklido nerimastingi signalai, kad Benedikto XVI susitikimas su Baltramiejumi I nebūtų traktuojamas kaip Katalikų Bažnyčios vadovo susitikimas su visuotiniu stačiatikių vadovu. Tiesa, italų spaudoje pranešta, jog kitąmet Vatikanas gali mėginti surengti Benedikto XVI ir Rusijos stačiatikių patriarcho Aleksijaus susitikimą, kuris turėtų įvykti viename Vengrijos vienuolyne, pastatytame dar iki Rytų ir Vakarų krikščionių skilimo 1054 m. Vis dėlto, praėjus keturioms dienoms po popiežiaus kelionės į Turkiją, atsinaujinę Aleksijaus skundai apie Katalikų Bažnyčios prozelitinę veiklą dar kartą priminė, jog santykiuose su Maskva prireiks milžiniško atkaklumo ir kantrybės.
Tuo tarpu Vatikano santykių su islamu pažangą galima vadinti tiesiog dramatiška. Ne vienas stebėtojas sako, kad pasimeldęs mečetėje šalia islamo dvasininko popiežius parodė, jog sudėtingame dialoge tarp abiejų religijų malda turi ne mažiau svorio negu intelektiniai argumentai.
„Popiežiaus poelgis Mėlynojoje mečetėje atveria naujus horizontus tarpreliginiame dialoge. Jis rodo, kad malda yra privilegijuotas kelias į skirtingų religijų išpažinėjų susitikimą“, – sakė italų vyskupas Vincenzo Paglia, patyręs tarpreliginių susitikimų organizatorius. Ar tai reiškia, kad Benediktas atsitraukė nuo rugsėjį Regensburge iškeltų klausimų apie islamą, protą ir smurtą? Anaiptol. Turkijoje jis irgi atmetė smurtą religijos vardu – skirtumas tas, kad šįsyk jis suformulavo savo mintį kitame kontekste.
„Popiežius tikrai nepakeitė nuomonės. Tik Regensburge jis kalbėjo apie musulmonus tarsi per atstumą, todėl kilo nesusipratimai ir kartėlis, o šio vizito metu įvyko žmogiškas kontaktas, ir tai yra svarbiausia, norint pradėti rimtą dialogą“, – tvirtina jėzuitų kunigas Danielis Madiganas, Vatikano patarėjas islamo klausimais.
Benedikto XVI sprendimą pasimelsti Mėlynojoje mečetėje išties galima laikyti pranašišku dar ir dėl to, kad jis pats aiškiai suvokia ir mėgina pasakyti kitiems, jog žmonijos ateitis didele dalimi priklausys ir nuo to, kiek Vakarams pavyks normalizuoti santykius su islamo pasauliu, o islamo pasauliui – suvokti savo vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Todėl stovėdamas šalia imamo Stambulo šventovėje, popiežius pagerbė visus islamo tikinčiuosius ir pabrėžė, kad abiejų religijų išpažinėjai garbina tą patį Dievą ir pripažįsta daugelį bendrų religinių vertybių. Tačiau tai netrukdo jam kelti ir nepatogius klausimus apie religinius islamo pagrindus ir jo kultūrinę bei politinę įtaką nūdienos pasaulyje. Religijų dialogas, kaip kadaise yra pasakęs Benediktas XVI, privalo vykti „visiško sąžiningumo“ dvasioje, tad jis nebijo prašyti dialogo partnerių musulmonų ištirti tokias jautrias problemas kaip smurtas religijos vardu ir iškelti sau klausimą, ar nesama ryšio tarp tam tikrų islamo pagrindų ir šaltinių interpretacijų bei to, ką šiandien daro islamo ekstremistai. Tokią naują dialogo su islamu manierą Benediktas XVI pademonstravo dar praėjusiais metais Kelne, kai susitikęs su musulmonų atstovais, prašė jų vyresniųjų užtikrinti, kad jų jaunimas būtų ugdomas pakantumo ir bendradarbiavimo dvasia.
„Iš esmės popiežius tik įvardija pamatinės svarbos klausimus ir padeda juos lyg „ant lėkštelės“ Bažnyčiai ir musulmonų pasauliui drauge aptarti“, – teigia Popiežiškojo arabistikos ir islamo studijų instituto Romoje atstovas kunigas Justo Lacunza. Pasak jo, šiandien tos problemos apima ir tikėjimo bei proto santykį, ryšį tarp religijos ir smurto kai kurių vadinamųjų „religinių lyderių“ galvose, religijos laisvės klausimą ir klausimus apie mokslą, demokratiją bei laisvę.
Kai kurias šių temų popiežius palietė Regensburgo kalboje, tačiau tąkart liko beveik nepastebėtas platesnio pobūdžio klausimas apie islamą: ar musulmonai Dievą laiko absoliučiai transcendentišku ir todėl nesaistomu jokiomis kategorijomis, tarp jų ir racionalumo? Šis klausimas kilo dar pernai, kai Benediktas XVI kartu su savo buvusiais doktorantais surengė dviejų dienų trukmės uždarą seminarą apie islamą: jei musulmonai Korano, savo šventosios knygos, apreiškimą laiko dievišku pažodine prasme ir neadaptuojamu, tai ar islamas apskritai gali užmegzti ryšį su šiuolaikiniu pasauliu ir priimti tokias sąvokas kaip demokratija? Anot vieno seminaro dalyvių, iš Egipto kilusio jėzuitų kunigo Khalilio Samiro, popiežius mano, jog islamas ir demokratija, nors sunkiai, bet suderinami.
Tačiau dar 1997 m. knygoje „Žemės druska“ kard. Ratzingeris teigė, kad Koranas yra „visa apimantis religinis įstatymas, reguliuojantis visą politikos bei visuomenės gyvenimą ir reikalaujantis, kad visa gyvenimo tvarka būtų islamiška“, todėl tai yra labai sudėtingas dialogo partneris. Kunigo Samiro teigimu, popiežius Benediktas yra vienas iš nedaugelio veikėjų, suprantančių islamo pastangas rasti vietą šiuolaikinėje visuomenėje, ir šis supratimas paskatino jį specifiniu kampu išplėsti krikščionių bei musulmonų dialogą: „Dialogas su islamu ir kitomis religijomis iš esmės negali būti teologinis ar religinis dialogas, išskyrus platesnį moralinių vertybių aspektą; todėl tai turi būti kultūrų ir civilizacijų dialogas“, – mano kunigas Samiras.
Skatindamas tokį kultūrų ir civilizacijų dialogą, popiežius nubrėžia ir galimą krikščionių bei musulmonų bendradarbiavimo lauką: tai kova su sekuliaristinėmis tendencijomis šiuolaikinėje visuomenėje. Todėl čia vėl aktualiai nuskamba Regensburgo kalbos žodžiai apie pavojų visuomenei tapti „kurčiai tam, kas dieviška“ ir „išstumti religiją į subkultūrų plotmę“. Tačiau popiežius aiškiai leido suprasti, kad, krikščionių manymu, kova su visuomenės bedieviškumu turi remtis racionaliu metodu, kuris atmeta smurtą, nelaiko proto ir tikėjimo vienas kitam prieštaraujančiais ir patvirtina žmogiškojo asmens svarbą. Šia prasme Regensburgo kalbą galima suvokti kaip kvietimą musulmonams išsiaiškinti islamo mokymą tam tikrais klausimais. Todėl didžiuliu Turkijos kelionės laimėjimu galima laikyti tai, kad Regensburgo kalba po audringos pirminės kritikos sulaukia atidesnio islamo mokslininkų dėmesio. Ir nors musulmonų atsiliepimų apie tą kalbą dar nepavadintume šiltais, tačiau Vatikano atstovas sako, jog labai gali būti, kad ši popiežiaus kalba pasirodys buvusi pranašiška ir paskatins atvirą, giluminį krikščionių ir musulmonų klausimų tyrimą. Tiesiog po Turkijos kelionės dialogo partnerių nebeslėgs jausmas, jog viską reikia pradėti iš pradžių.
Į šią Šv. Tėvo kelionę galima pažvelgti ir visai pro kitą prizmę. Vizito į Turkiją išvakarėse popiežius kartojo, kad vyksta į piligriminę kelionę ir jos metu aplankys miestą, kuris dar gerokai iki atsirandant ES ar net pačiam islamui garsėjo kaip pirmasis krikščioniškas miestas.
Konstantinopolis, secunda Roma, tuometinio geografiškai pažįstamo pasaulio kryžkelė, įkūnijanti krikščionių Bažnyčios visuotinumą. Ponfitikato pradžioje iškėlęs siekį sugrįžti prie krikščioniško tikėjimo ištakų, Benediktas XVI, regis, trumpam kilstelėjo tūkstantmečius laiko klodus ir sugrįžo į žemę, kuria vaikščiojo gyvi Jėzaus Kristaus liudytojai ir kuri dėl to amžiams pelnė krikščionybės lopšio vardą.