Sveiki atvykę į kitokio požiūrio šalį. Gidas - 17-metis Povilas Račkauskas, 11 klasės mokslus prestižinėje gimnazijoje iškeitęs į MŪSŲ ir jūsų niekinamą „profkę“. Visagino mero sūnus, kuriam, atrodo, turėtų būti atviros visos durys, kišenes plėšti apvalios sumelės, o išsilavinimą garantuoti paslaugūs prestižiniai korepetitoriai privačioje prestižinėje mokykloje. Ir jis mano, kad „profkė“ yra jėga!
Idealistas iš profesinės technikos mokyklos
„Prieš pradedant studijuoti aukštojoje mokykloje, reikia įgyti profesiją“, - netradiciniu požiūriu MUS nokautuoja Povilas, turintis netradicinę pravardę Mazolis.
Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centre vaikinas studijuoja verslo technologijas ir ruošiasi būti pramonės įmonių prekybos konsultantas. O paskui tikrai atsivers durys į universitetą.
Iš pirmo žvilgsnio šis pirmakursis - paprasčiausias paaugliškų spuogų ir išvaizdos dar neatsikratęs jaunuolis, neatsisakantis mokytojams pakišti vieną kitą kiaulę ar pabėgti iš pamokų. Bet kalbėdamas vartoja tokius žodžius kaip „niuansas“, „visuomenininkas“, „motyvacija“, „gyvenimo pagrindas“.
Ir bando įtikinti MUS, kad profesinė technikos mokykla - „lygis“: „Mūsų profesinėje mokykloje vidurinės mokyklos dalykai dėstomi gana aukštu lygiu. Be to, čia ne tik baigi vidurinę, bet ir įgyji profesiją, gauni darbo praktikos“.
Gerai jau, gerai. Nejaugi viskas tik dėl idealizmo ir nepajudinamos logikos? Povilas vardija savo nuopelnus: „normalioje“ mokykloje jo pažymių vidurkis siekė 9,5 balo, norėjosi šį tą nuveikti, ir kaip tik pasitaikė įsibrukti į profesinės mokyklos atvirų durų dienas. Idėja čia pasilikti patiko - tik nesinorėjo rinktis elektriko, barmeno ar pardavėjo specialybės. Liko verslas.
Iššūkių beieškant
Stačia galva puolęs į verslą, Povilas jokių nesklandumų nepatyrė. Atvirkščiai - jam patinka kolekcionuoti iššūkius. MES gudriai merkiame akį: o ką apie sūnaus pasirinkimą pasakė aukštame mero soste sėdintis tėtis? „Atkalbinėti nebandė, nes mano, kad esu gana savarankiškas ir galiu spręsti pats. Tik įspėjo, kad bus sunkiau mokytis“, - tėvų tolerantiškumą deklaruoja vaikinas.
Tiesa, kai kurie draugai tokį pasirinkimą laikė „ne lygiu“ ir nesikuklindami reiškė savo nuomonę apie neprestižinę mokslo įstaigą. O kiti tiesiog atėjo mokytis kartu. Gal todėl, turėdamas tokį užnugarį, būsimasis verslininkas nė karto už nugaros negirdėjo pavydžių šnabždesių.
Dabar jis kremta visokias rinkodaras ir verslo technologijas anglų kalba, kaitina smegenis siekdamas kuo geresnio pažymio, šiek tiek konkuruoja, bet nesinuodija pavydu ir džiaugiasi, kad mokytojai jį laiko suaugusiu. Tik pažymių Povilui už garsią pavardę niekas nerašo.
Tiesą sakant, mokslai šiam vaikinui didelio galvos skausmo nekelia: „Man nereikia laiko mokytis. Pasėdžiu pamokose, pasiklausau, nereikia nei namų darbų ruošti, viską ir taip atsimenu. Todėl po pamokų bandau kuo nors užsiimti, kad nebūtų liūdna“.
Tuomet jis dalyvauja įvairiuose projektuose ir kitokiose veiklose. MES net pavargome skaičiuoti vaikino pareigas ir pomėgius: neakivaizdinės Lietuvos jaunųjų matematikų mokyklos mokinys, jaunimo lyderių mokyklos narys, įvairių nevyriausybinių jaunimo organizacijų aktyvistas, plaukimo sporto propaguotojas, širdyje - fotografas mėgėjas. O dar ir Visagino savivaldybės jaunimo reikalų tarybos narys.
Įtariantys, kad čia nagus prikišo miesto valdžią stipriai rankose laikantis tėtis, gali nusiraminti: šis per daug užsiėmęs ir dalykinius pokalbius su sūnumi palieka vicemerei.
Projektuodamas šviesų savo ateities rytojų, Povilas dar lanko vairavimo kursus, nors žino, kad pinigų pluoštelis automobiliui pirkti iš tėvelio kišenės neišsprūs. Ratams teks užsidirbti pačiam. Štai ir susekėme, kodėl reikalingas verslas!
Kol nuosavas verslas arba kostiumuoto biržos maklerio pareigos egzistuoja rožinės svajonės pavidalu, Povilas domisi akcijų biržomis ir investicijomis.
Kadangi savo pajamų neturi, taupo dovanotus pinigus ir juos tėvų vardu šen bei ten investuoja. MUMS į ausį pašnibžda, kad tėčio tapsmas meru tikriausiai šiek tiek paveikė pasąmonę ir paskatino labiau stengtis.
Tas linksmas Mazolio gyvenimas
Ši straipsnio dalis skirta paneigti mitą, kad Povilas yra kostiumuotas moksliukas. „Moksliuku manęs niekas nepravardžiuoja. Moksliukai visada sėdi namie, prie pamokų. O aš ne toks!
Pravardę Mazolis gavau todėl, kad visada visur esu, visur kišu savo trigrašį. Man patinka pašnekėti ir kur nors padalyvauti“, - tikrąją savo prigimtį atkapsto vaikinas.
Mazolis nėra šventas vaikas - kartais ir kokį pokštą mokytojams iškrečia, kartais viename kitame vakarėlyje arba vietinėje diskotekoje apsireiškia. Tik informaciją apie ragautą ar neragautą alų prašo nutylėti.
Į ausį Povilas šnibžda, kad tėčio užimamos pareigos, nori to ar ne, įpareigoja būti kultūringesniu.
O MES prašome nenutylėti informacijos apie tai, ar Visagino gatvėmis maklinėjantis pavyzdingas moksleivis, ir dar iš „profkės“, nerizikuoja gauti į akį. „Pas mus kultūra jau pasikeitė“, - diplomato sugebėjimais spinduliuoja Povilas, ir MES netgi patikime.
Visaginietiška kultūra taip išvystyta, kad niekas nesišnibžda Povilui už nugaros, nerodo į jį pirštais vietinėje parduotuvėje ir nesiūlo vyriškai išsiaiškinti santykių.
Įdomus tas Povilas. Kartais dar paaugliškai naivus, o kartais jau kalbantis apie „gyvenimo pamatus“ ir kitus labiau kostiumuotam dėdulei derančius dalykus. Nesidedantis vakarėlių liūtu, nekraustantis tėvelio kišenės šimtadarbis.