Bediskutuojant, ar pasaulis, kuriame gyvename, tapo žiauresnis, ar taip atrodo tik dėl to, kad apie viską – taip pat ir nusikaltimus bei nelaimes – esame greičiau ir efektyviau informuojami, psichologai mano atradę pavienių žmonių įvykdomų ir didelio atgarsio susilaukiančių nusikaltimų priežastį. Kol vieni rengia naujas studijas ir eksperimentais tikrina savo hipotezes, kiti jau skuba skelbti naujos epidemijos – asocialaus elgesio – pradžią.
Žiaurus elgesys – kasdien
Praėjusių metų rugsėjo mėnesį Toronto gyventojas Kimveeris Gillas, užėjęs į Dousono kolegijos kavinę pašovė 21 žmogų, iš kurių du mirė, įskaitant ir patį užpuoliką. Kiek vėliau atokioje amišų bendruomenėje iš pažiūros ramaus būdo pienininkas įsiveržė į nedidelės bendruomenės mokyklos klasę ir, iš mokinių būrio išskyręs mergaites, jas be jokio gailesčio sušaudė. Šis užpuolikas taip pat nusišovė įvykio vietoje.
Pranešimai, kuriuose vardijami žiauriausi būdai, kokiais kai kurie žmonės ryžtasi kankinti ir žudyti savo vaikus, draugus, kaimynus ar nepažįstamuosius, pasirodo kasdien. Vakarų Virdžinijoje motina vertė savo vaikus valgyti jų pačių vėmalus. Ohajuje motina apkaltinta ,,išvirusi“ kūdikį mikrobangų krosnelėje.
Manote, kad tai tik Šiaurės Amerikos baisybės? Lietuvoje per pastarąsias Kalėdas įvykdytos trys žiaurios viena su kita nesusijusios žmogžudystės. Vienu atveju vyras seseriai perpjovė gerklę.
Kai kalbama apie žiaurybes, kurioms ryžtasi kai kurie visuomenės nariai, mokslininkai tvirtina, kad tai daug rimtesnė ir gilesnė problema, nei taip dažnai minimos banalybės - ,,pagreitėjęs gyvenimo tempas”, ,,susvetimėjimas”, ,,artimų žmonių meilės stoka”. Kita vertus, banalybės yra nuvalkiotos tiesos, taigi jos šį tą teisingo pasako apie dabartinę visuomenę.
Čikagoje gyvenantis dėstytojas bei rašytojas Josephas Epsteinas knygoje ,,Friendship: An Expose“ teigia, kad amerikiečiai turi vis mažiau draugų; ypač tai pasakytina apie tikrus draugus, o ne draugus iš išskaičiavimo. Tad nuolat kartojama klišė, kad žmonės, ypač didmiesčiuose, darosi vis labiau susvetimėję bent iš dalies yra teisinga.
Asocialumas kaip liga
Vis dėlto tai tik rezultatai, bet ne reiškinio priežastys. Iš pažiūros nepaaiškinamam kai kurių žmonių žiaurumui pavadinti psichologai turi sukūrę terminą ,,asocialus elgesys“, kuris jau turi ir patvirtiną diagnostinę vertę, t.y. gali būti vartojamas kaip ligos diagnozė. Senesnis terminas tam pačiam sutrikimui įvardinti yra ,,psichopatija“. Dabar Vakarų psichologai linkę psichopatija vadinti sudėtingesnius asocialaus elgesio sutrikimo atvejus.
Asocialus elgesys yra tai, ką implikuoja pats ligos pavadinimas – žmogus elgiasi priešingai visuomenės priimtoms socialinėms normoms. Tačiau ligos statusą asocialus elgesys įgavo ne šiaip sau, tad ne kiekvienas visuomenės normų pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip asocialus elgesys klinikine prasme.
Nemažai paauglių linkę elgtis asocialiai – toks elgesys sudaro tai, ką vadiname pereinamuoju amžiumi. Daugeliui jų asocialus elgesys išnyksta kartu su brendimo spuogais, tačiau vis daugiau žmonių iš paauglystei būdingo savanaudiško ir visuomenės atžvilgiu destruktyvaus elgesio niekada nebeišauga.
Priklausomai nuo daugelio veiksnių, asocialiu elgesiu pasižymintis paauglys gali tapti keistuoliu atsiskyrėliu, kontroversišku menininku ar pavojingu psichopatu.
Socialinė aplinka galėtų psichopatus sulaikyti nuo agresyvaus elgesio, tačiau dažnai atsitinka priešingai. Psichologai mano, jog į asocialų elgesį linkusio žmogaus smegenyse esama tam tikrų cheminių pakitimų. Jei toks vaikas auga šeimoje, kurioje tarpusavyje nesutaria tėvai, jei jis yra neprižiūrimas, mušamas ar kaip kitaip skriaudžiamas, taip pat jei šeima nuolat išgyvena nepriteklius, tikimybė, jog užaugęs vaikas elgsis asocialiai, yra didžiulė.
Nejaučia gailesčio
Asocialios asmenybės ignoruoja kitų bei savo skausmą – tiek fizinį, tiek dvasinį. Dar daugiau – kaip rodo Danielio Strueberio, Monikos Lueck and Gerhardo Rotho atlikti tyrimai, psichopatų emocijų laukas yra labai siauras. Nustatyta, kad jie beveik visiškai nejaučia gailesčio, nesigaili dėl padarytų nusikaltimų ar kitiems žmonėms sukelto skausmo.
Kalėjimas jų nepataisys. Kaip žinoma, kalėjimo ar pataisos darbų kolonijos idėja sutelkta ties senu ,,botago ir meduolio” principu. Padarei blogą darbą – už jį tenka sumokėti. Atlikęs visuomenės atstovų (teisėjų bei prisiekusiųjų) nustatytą bausmę, gali grįžti į visuomenę.
Bet asocialaus elgesio sturikimą turinčių žmonių tokiu metodu negalima ,,pataisyti”. Psichopatai ne tik nejaučia jokios užuojautos savo aukoms; jie taip pat abejingi grasinimams, bausmėms ir net fiziniam skausmui. Todėl nenuostabu, kad tol, kol psichopatas nepadaro kalėjimu iki galvos baudžiamo nusikaltimo, išleistas į laisvę jis anksčiau ar vėliau savo agresiją ir nevaldomus impulsus išlies ant pirmos pasitaikiusios aukos.
Laukia didžiulė reforma
Neseniai dienraštis ,,Los Angeles Times” rašė, jog Los Andželo teisėsaugos sistema nebepajėgia susidoroti su didžiuliu kiekiu įstatymų pažeidėjų, kurie ,,besisukančių durų principu” patenka į kalėjimą tik tam, kad trumpam išėję į laisvę vėl sugrįžtų už grotų. Norint šiems asmenims padėti, o kartu apsaugoti kitus visuomenės narius nuo pražūtingų psichopatiško elgesio padarinių, reikia esminių teisėsaugos sistemos reformų.
Veikale ,,Brain Scans Go Legal” mokslininkai rašo, kad psichologų studijomis jau susidomėjo kai kurie teisės ekspertai, kurie po truputį pradeda kvestionuoti nusistovėjusią nuomonę, kad nusikaltėlis turėjo laisvą pasirinkimą nepadaryti nusikaltimo ir savanoriškai pasirinko jį atlikti. Tačiau visuomenės laukia ilgas svarstymų, įstatymų perrašymo bei teisėsaugos sistemos pertvarkymo procesas, kad iš tiesų asocialaus elgesio sutrikimą turintys žmonės būtų tinkamai gydomi ir kad pranešimų apie sveiku protu sunkiai paaiškinamus nusikaltimus žiniasklaidoje sumažėtų.
Psichologų, filosofų, medikų elito laukia nelengva užduotis, kaip pakeisti visuomenės plėtros kryptį, kad būtų galima gydyti ne padarinius (psichopatija), bet priežastis (vaikų auklėjimas, suaugusiųjų švietimas, socialinės įtampos mažinimas ir darnios visuomenės kūrimas).