Pagarbos sulaukė Amerikos prezidentai Harry Trumanas ir Ronaldas Reaganas, Anglijos premjerė Margareth Thatcher, Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas ir kiti savo tiesumu pasižymėję valstybininkai. Jei pakaktų principingumo kaip atviro savo nuomonių ir nuostatų reiškimo, tai politikai žinotų, kaip užsitikrinti jei ne populiarumą, tai bent doro žmogaus įvaizdį ir dorų žmonių pagarbą. Bet padėtis nėra tokia paprasta. Visi turime giminių ar pažįstamų, kurie nevynioja reikalų į vatą, atkakliai gina savo „principus“ ir dėl to yra atgrasūs. Principų negana, reikia ir proto – politikoje apskritai, o ypač užsienio politikoje.
Per trumpą savo valdymo laiką Lenkijos broliai dvyniai Kaczyńskiai – prezidentas Łechas ir premjeras Jarosławas – suspėjo įrodyti nebijantys konfrontacijų. Jie pradėjo Lenkijoje precedento neturinčią valymo kampaniją. Naujai priimti įstatymai leidžia iš darbo atleisti su saugumu bendradarbiavusius valdžios tarnautojus, žurnalistus ir mokytojus, internete skelbti juos kompromituojančią medžiagą. Jie numojo ranka į nuogąstavimus, kad šitoks valymas pavėluotas ir suskaldys visuomenę.
Jų užsienio politika yra tokia pat kovinga ir „principinga“. Vasarą broliai susikirto su Vokietija. Pasipiktinęs iš jo besityčiojančiu straipsniu Vokietijos dienraštyje, prezidentas Kaczyńskis paskutinę minutę atšaukė kelionę į Vokietiją, kur turėjo susitikti su Vokietijos ir Prancūzijos vadovais, pareikalavo, kad Berlynas atsiprašytų už karikatūrą. Vokietija šaltai atsakė, kad valdžia nesikiša į spaudos reikalus. Po mėnesio Varšuva isteriškai reagavo į Berlyne surengtą parodą apie vokiečių ištrėmimą iš Rytų Europos, taigi ir iš Lenkijos, pokario metais, ją vadino labai blogu, susirūpinimą keliančiu įvykiu. Atseit mėginta sumenkinti lenkų kančias, netiesiogiai sutapatinti vokiečių ir lenkų vaidmenį per Antrąjį pasaulinį karą.
Rudenį atėjo laikas ES patirti brolių Kaczyńskių tvirtumą. Lapkričio pabaigoje, vos savaitę prieš ES ir Rusijos viršūnių susitikimą, Lenkija vetavo ES planus pradėti derybas su Rusija dėl naujos bendradarbiavimo sutarties, ir nesileido būti atkalbama. Varšuva reikalavo, kad Rusija panaikintų apribojimus maisto produktų importui bei ratifikuotų seniai pasirašytą Energetikos chartiją, kuri leistų kitoms šalims naudotis Rusijos naftotiekiais ir dujotiekiais.
Savo veto Lenkija siekia priversti Rusiją ir ES laikyti ją lygiateise partnere. Maskva esą dar linkusi elgtis taip, tarsi Lenkija tebebūtų socialistinio bloko narė, kuriai galima diktuoti sąlygas. O galingiausios ES šalys esą Lenkijai nesuteikia statuso, kuris jai priklausąs kaip vienai didžiausių Sąjungos šalių; per dažnai „pastato“ ją prieš įvykdytus faktus. Šiuo veto buvo pranešama, kad Lenkija nesusitaikys su jos nacionalinį orumą pažeidžiančiomis nuostatomis. Be to, Lenkija veikiausiai šitaip priešinosi ir Vakarų Europos pataikavimui Rusijai.
Tokie tikslai gal ir sveikintini, bet Lenkijos veto nelaimės jai draugų Briuselyje. Pirma, Lenkija pažeidė neoficialią taisyklę, pagal kurią svarbiausiais klausimais būtina susitarti, ir kad kiekviena šalis turi nusileisti, siekdama kompromiso. Priešingu atveju jau ir taip neveiksminga ES taptų visiškai neveikli. Antra, Lenkija pasitarnavo euroskeptikams, kurie priešinasi Sąjungos plėtrai ir paramai nedėkingoms naujoms narėms. Pagaliau Lenkija turėjo suprasti, kad santykiai su Rusija, dujų ir naftos tiekimas yra pernelyg svarbūs, kad Briuselis leistų vienai šaliai lemti visų politiką. Taigi savuoju veto Lenkija mažai ką laimėjo, užtat pasirodė esanti nesukalbama ir ne itin patikima partnerė.
Gruzijos prezidenas Michailas Saakašvilis yra dar vienas politikas, kurio atvirumas ir „principingumas“ yra kontraproduktyvus. Nelaukta absoliuti jo vadovaujamos „rožinės revoliucijos“ pergalė, tautos išreikštas pasitikėjimas (per 2004 m. prezidento rinkimus jis gavo 96,3% balsų), Vakarų susižavėjimas ugdė beveik megalomanišką Saakašvilio įsitikinimą, kad sėkmė lydės kiekvieną jo žingsnį, net konfrontuojant su Rusija. Jis klydo, ir dėl to nukentėjo Gruzijos gyventojai.
Gruzijos vidaus ir geopolitinė padėtis yra nepavydėtina. Centrinė valdžia nevaldo Abchazijos ir Pietų Osetijos regionų, Rusijos kariuomenės daliniai tebėra dislokuoti Gruzijos teritorijoje. Rusija laiko Gruziją savo įtakos sferos dalimi, kišasi į jos vidaus reikalus. Be aktyvios Rusijos paramos Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistai negalėtų atlaikyti Tbilisio spaudimo. Rusija turi milžiniškus ekonominius svertus. Ji yra pagrindinė Gruzijos energijos tiekėja ir prekybos partnerė. Beveik milijonas gruzinų gyvena Rusijoje, ir, Rusijos migracijos tarnybos paskaičiavimais, kasmet savo šeimoms Gruzijoje perveda apie milijardą dolerių – sumą, lygią šeštadaliui Gruzijos BVP.
Tad Gruzijos valdžia yra susidūrusi su labai sudėtingu uždaviniu: išsaugoti šalies vientisumą, kaip nors reintegruoti separatistinius regionus, pasukti kraštą Vakarų linkme, kartu per daug nesupykdant didžiosios kaimynės. Net protingiems ir subtiliems vadovams tai nebūtų lengva, juolab kad Rusiją valdo prezidentas Putinas, instinktyviai linkęs reaguoti į menkiausius iššūkius jėga. Prezidentas Saakašvilis ir jo artimas bendrininkas, buvęs gynybos ministras Okruašvilis, pasirodė nesantys nei protingi, nei subtilūs, bet rėksniai, kurie pasigardžiuodami metė iššūkius Maskvai.
Nuo pat pirmųjų prezidentavimo dienų Saakašvilis vaizdavosi esąs regiono demokratijos šauklys, mėgdavo paerzinti Rusiją, leisdavo suprasti, kad galbūt griebsis karinių priemonių prieš separatistinius regionus. Okruašvilis neatsiliko. 2006 m. vasarą jis įsakė sulaikyti du per Pietų Osetiją keliaujančius Rusijos diplomatus, viešai pareiškė, kad atšvęs Naujuosius metus Pietų Osetijos sostinėje. Rugpjūtį Saakašvilis apsivilko kario uniformą ir dešimt dienų tarnavo rezervų batalione, ragino sukurti 100 000 savanorių atsargos kariuomenę. Šitokios kalbos ir veiksmai paskatino Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistus dar labiau šlietis prie Maskvos.
Konfrontacija pasiekė viršūnę rugsėjo pabaigoje, kai Gruzija suėmė keturis Rusijos karininkus ir juos apkaltino šnipinėjimu. Gruzijos valdžia elgėsi taip, tarsi būtų siekusi maksimaliai pažeminti Rusiją. Areštai buvo labai plačiai valdžios komentuojami. Vidaus reikalų ministerija perdavė žiniasklaidai rusų sulaikymo garso ir vaizdo įrašus, tikrai ar tariamai patvirtinančius jų šnipinėjimą. Milicijos daliniai apsupo Rusijos Užkaukazės kariuomenės štabo teritoriją Tbilisyje, idant nepabėgtų kitas ieškomas Rusijos karininkas. Saakašvilis ramino tautą, kad „ji yra patikimose rankose, jos vadovybė žino ką daro“.
Rusija jau anksčiau darė spaudimą Gruzijai, nutraukdama energijos tiekimą 2006 m. žiemą, neva sveikatos sumetimais uždrausdama Gruzijos vyno ir mineralinio vandens importus. Dabar Kremliaus įtūžis peržengė ribas. Rusija įvedė Gruzijos blokadą, sustabdė pašto gabenimą, sulaikė ir iš Rusijos išsiuntė apie tūkstantį gruzinų, padvigubino dujų kainą 2007 m. ir ėmėsi dar kitų priemonių. Gruzija nusileido. Ji perdavė sulaikytus karininkus ESBO, Saakašvilis iš pareigų atleido Okruašvilį, kuris dar suspėjo Rusijos laikraščiui pasigirti, kad Rusija pralaimėtų, jei kiltų karas su Gruzija. Lapkričio pabaigoje NVS suvažiavime Saakašvilis išprašė susitikimą su Putinu, kalbėjo apie būtinybę palaikyti gerus ryšius.
Saakašvilis per vėlai nutraukė konfrontacijos politiką. Rusija jam neatleis, toliau taikys ūkio sankcijas, persekios Rusijoje gyvenančius gruzinus. Susitaikymo gestai gal net skatins Maskvą didinti spaudimą. Ir JAV nesigėrima Saakašvilio politika, kuri stiprina Rusijos nacionalistų įtaką ir kursto antivakarietiškas nuotaikas.
Principų pabrėžimas ne visada yra pragaištingas. Atitinkamomis aplinkybėmis galima ir laimėti. Geras pavyzdys – tai atkaklūs Lietuvos reikalavimai 1991–1992 m., kad Rusija nedelsdama išvestų savo kariuomenę iš Lietuvos. Daugeliui ši Vytauto Landsbergio politika atrodė pavojinga. Lietuva neturėjo jokių priemonių paveikti Kremliaus politiką, o Rusijos galimybės buvo beveik neribotos. Antai Maskva galėjo sulėtinti kariuomenės išvedimo procesą, pratęsti jį dvejiems, trejiems metams, juolab kad iš Vokietijos ji turėjo išvesti savo kariuomenę tik 1994 m. O sankcijos ir kitos ekonominės priemonės būtų galėjusios smarkiai pakenkti su Rusija itin glaudžiai susijusiam Lietuvos ūkiui. Bet Lietuvos spaudimas pasiekė savo, kariuomenė buvo išvesta. Tuometinė Boriso Jelcino valdžia buvo ir liberali, ir pasimetusi, tad ir sukalbamesnė. Panašus savo teisių pabrėžimas šiomis dienomis sukeltų piktą Putino reakciją.
Irano prezidentas Machmudas Achmadinedžadas pasižymi atvirumu, kiti sakytų – nepakantumu ir fanatizmu. Jis ne kartą pareiškė abejonių dėl holokausto, pasakė, kad europiečių nuskriausti žydai turėjo sukurti savo valstybę kur nors Austrijoje ar Vokietijoje, o ne arabų žemėse, kad reikia Izraelį nušluoti nuo žemėlapio. Šios pastabos sukėlė pasipiktinimą Vakaruose ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Bet po pasmerkimo bangos Achmadinedžadas ne tik neatsiėmė savo pastabų, bet dar kelis kartus pakartojo. Ir tai darė sąmoningai. Pastebėjęs, jog musulmonų masių numylėtiniai, kaip antai Libijos Kadafis, Malaizijos Mahathiras, net Irako Sadamas, traukiasi iš viešojo gyvenimo, Achmadinedžadas suskubo išnaudoti šį vakuumą ir augantį musulmonų nuoskaudos jausmą, prisistatydamas kaip vadovas, pasiryžęs skelbti nepopuliarias tiesas ir nepasiduoti JAV spaudimui.
Savo antisemitines pastabas jis pirmiausia skyrė klausytojams musulmonų šalyse, ne europiečiams, siekdamas sukurti įvaizdį, kad jis, taigi ir šiitų valdomas Iranas, yra pagrindinis musulmonų gynėjas pasaulyje. Du momentai pabrėžia jo nepaprastą pasisekimą. Pirma, jis yra gerbiamas ir tolerantiškose šalyse, pavyzdžiui, Indonezijoje. Antra, jį teigiamai vertina ir sunitai, kurie paprastai laiko šiitus eretikais ir jų nekenčia bei persekioja. Ši politika nėra be rizikos, didina tikimybę, kad Izraelis smogs Irano branduoliniams įrenginiams.
Principai politikoje yra svarbūs, jų išsižadėti nevalia. Antra vertus, reikia žinoti, kada, kaip ir kur juos viešai skelbti. Banali tiesa, tačiau ji kartais užmirštama.