Dažnai iš tikrųjų paaiškėja, kad žurnalistų tuo būdu atskleidžiamos „ydos“ tėra nesusipratimai, provokacijų padariniai ar iš konteksto ištraukti nuotykiai, išimtys, tik patvirtinančios, kad „ištirta“ sistema veikia gerai.
Skeptiškai žiūriu į tokius užsiėmimus ir stengiuosi jų vengti. “O bet tačiau”, kaip sako Mauzeris su Sūrskiu, vieno tikro nutikimo ar, jei norite įmantriau, patirties neaprašyti tiesiog negaliu. Per daug ji žavinga...
Kuo garsėja Vilniaus miesto savivaldybė? Kas puošia Artūrą Zuoką net labiau už dangoraižius, tramvajų ir oranžinius dviračius?
Žinoma, „vieno langelio principas“. Išgarsintas, „išpiarintas“, legenda paverstas, vienintelis ir nepakartojamas jis jau seniai tapo savivaldybės ir paties mero vizitine kortele, prekiniu ženklu, „marke“. Jį įgyvendinti siekia kiti, jo mokytis atvyksta svečiai iš užsienio, jo neneigia net politiniai ir policiniai oponentai. Ne kartą girdėjau maždaug tokias kalbas prieš A.Zuoką: „Na ir kas, kad įgyvendino jis tą savo „vieno langelio principą“? Vis tiek viskas „Rubicono“ kišenėje“.
Taigi visaip galima merą „mušti“, bet „vieno langelio principas“ – neginčytinas nuopelnas. Ir aš taip maniau. Kažkada.
Savivaldybėje apsilankiau ne savo reikalais. Buvau, kaip vėliau gražiai pakrikštijo viena darbuotoja, „ponas kartu“. Tai - bene vienintelė tikrai maloni nuotykio detalė, kuri, norėčiau tikėtis, leido pažvelgti į įvykius kiek atsitraukus, iš šalies, net jei to nebūtų galima pavadinti objektyvumu.
Taigi – žengiame į savivaldybę. Mūsų tikslas – gauti leidimą tam tikriems statybos ir remonto darbams.
Pradžia – įkvepianti. Modernioje priimamojo salėje pamaigę lytėjimui jautrų ekraną gauname numerį ir laukiame savo vieno langelio. Netrukus paaiškėja, kad mums reikalingas Nr.20. Prieiname, dėstome reikalą. Maloni senyvo amžiaus moteris mandagiai išklauso, paima dailiai atrodantį standartinės formos lapelį ir išrašo nukreipimą. Panašiai kaip bet kurios poliklinikos registratūroje, tik ne visos senyvo amžiaus moterys vienodai malonios. „Jums reikia į 40X kabinetą pas ...ienę“, - sako ji mums. – „Dabar nueikite į leidimų skyrių, pasiimkite leidimą ir tuomet į ketvirtą aukštą. Ir paskubėkite“. Padėkojame.
Truputį pasiblaškę po salę nustatome, kad leidimų langelis yra Nr.1, tiesiai priešais Nr.20. Pastovime neilgoje eilėje. Gauname po leidimą ir aš tampu „ponu kartu“. Pastudijuojame modernias elektromagnetines spynas. Įeiname. Pakylame liftu. Randame nuostabų daiktą – geriamojo vandens aparatą, pilną nemokamo vandens, tačiau jame nėra nė vienos stiklinės.
Man paaiškina, kad tai ne laikinas sutrikimas, o nuolatinė aparato būsena. Nusprendžiu įsidėmėti tai kaip ypač rafinuotą kankinimo būdą, geriausiai tinkantį karštą vasaros dieną. Ką žinai, gyvenime viskas praverčia... Besvarstydamas, kur savo profesinėje veikloje ir asmeniniame gyvenime galėčiau pritaikyti kankinimus, nepajuntu, kaip pasiekiame 40X kabinetą.
Rūgštesnis už rūgščiausią rūgštynę veidas, pro sukąstus dantis kruopščiai košiama kalba, žvilgsnis, aiškiai sakantis lankytojui, kad jis pasirodė netinkamu metu ir kad tinkamo meto apskritai nebūna – viskas byloja, kad ...ienė labai stengiasi būti ideali biurokratė. Gal net kiek persistengia. Pagalvoju, kad ji galėtų dirbti Gestape. Arba NKVD. Arba, gal net dar geriau, vaidinti sadomazochistiniuose pornografiniuose filmuose. Kaip jai tiktų rimbas! Ir latekso apranga su auliniais batais...
Bet sutramdau nevalingai besiviepiančią šypseną ir pasistengiu susikaupti. Suprantu, kad esu rimtoje ir solidžioje vietoje, o ne kokiame cirke. ...ienė išklauso mūsų reikalą ir piktai linkteli. „Gerai“, - sako, - „Užpildysite prašymą. Ir man reikės kopijų šito, šito, va šito, va šito ir šito“.
Tai sakydama ji baksnoja pirštu į atitinkamus bylos lapus. Pasijuntame tarsi įsakymo klausantys kariai. „Nueisite į pirmą aukštą“, - tęsia ...ienė, - „Ten yra kopijavimo paslaugos. Padarysite kopijas ir grįšite su užpildytu prašymu pas mane be eilės“. „Aha“, - sakome, - „Supratome“. Nors norėtųsi sumušti kulnais ir riktelėti „Klausau!“. Norėtųsi apskritai ką nors iškrėsti. Ką nors šmaikštaus ar ironiško pasakyti, užsiminti apie rimbą ir latekso aprangą.
Tačiau tvardausi iš paskutiniųjų. Matau, kad ...ienė taip pat tvardosi, tarsi gerai dresuotas buldogas. Užtektų menkiausio preteksto ir kaip pratrūktų. „Ar galėsime grįžti su tais pačiais leidimais?“, - išeidami paklausiame. „Ne, pasiimsite naujus ir ateisite“, - paaiškina ...ienė.
„Aukštyn-žemyn, kairėn-dešinėn, pirmyn-atgal...“ – visai kaip toje nuvalkiotoje vestuvinėje dainoje. Liftu į pirmą aukštą, išeidami paliekame leidimus, vienas – į „Kopijavimo paslaugas“ (mokamas, be abejo), kitas – pildyti prašymo, susitinkame, pastovime eilutėje, pasiimame naujus leidimus, liftu į ketvirtą aukštą, įteikiame ...ienei dokumentus, sužinome, kad dėl leidimo patartina skambinti po savaitės, vėl nusileidžiame liftu žemyn ir pagaliau paliekame modernią savivaldybę. Langelių iš viso – 6. Tiesa, nepaminėjau, kad mums labai sekėsi – niekur nebuvo didesnės eilės. Sako būna. „Vieno langelio principas“?
Tik nemanykite, kad jis apskritai neįgyvendinamas, kad, pavyzdžiui, maloni senyvo amžiaus moteriškė neturi reikiamos kompetencijos atlikti ...ienės darbą. Žinoma, gal ir per drąsu spręsti iš vieno atvejo, bet panašu, kad daug proto tam nereikia.
Be to, „vieno langelio principas“ kai kuriose įstaigose veikia iš tikrųjų. Pavyzdžiui, mano banke. Kai ten ateinu, taip pat patenku į modernią salę, taip pat pamaigau lytėjimui jautrų ekraną, taip pat sulaukiu laisvo langelio, bet jau kai prie jo atsisėdu, nepasikeliu tol, kol jaunatviškas, draugiškas ir mandagus banko kolektyvas nesutvarko visų mano reikalų.
Tie malonūs žmonės, dėvintys tokio baltumo drabužius, kad galėtų reklamuoti skalbimo miltelius, ir besišypsantys taip, tarsi ką tik būtų grįžę iš atostogų Havajuose, supranta, kad aš esu klientas, vadinasi, labai pavargstu jau vien ateidamas iki banko ir ten patekęs privalau pailsėti. Jie labai maloniai prašo, kai reikia, kad pasirašyčiau, o jei tenka padėti du parašus – beveik apgailestauja. Jie supranta, kad esu jų atlyginimo dalis, gal ir menka, tačiau sava, todėl brangi. O šitą suprasti jiems padeda tai, kad ir jų vadovai supranta, jog esu jų banko pelno dalis. Todėl pastariesiems rūpi, kad „vieno langelio principas“ veiktų, ir jis veikia.
Vilniaus miesto savivaldybėje šis principas neveikia ir niekas manęs priešingai neįtikins. Perkelti verslo principus į viešąjį sektorių – tai ne dangoraižį pastatyti ir ne interneto svetainę susikurti. Modernumas yra ne forma, o turinys. Modernu yra ne tai, kad aš turiu galimybę pamaigyti lytėjimui jautrų ekraną. Modernu yra tai, kad esu aptarnaujamas pirmajame aukšte, o į ketvirtąjį bėga biurokratai. O kol yra atvirkščiai, tol tęsiasi biurokratijos siautėjimas. Ir tai, kad jis vyksta spindinčiame dangoraižyje, manęs nė kiek nepaguodžia.
Nepamanykite, neimsiu keikti valdininkų. Aš jų į darbą nepriimu, jie man nepavaldūs, ne man mokyti visokias ...ienes padoraus elgesio. Tačiau man, kaip ir kiekvienam miestiečiui, pavaldi savivaldybės taryba. Ir valdančioji koalicija. Ir meras A.Zuokas. Kadangi man nepatiko tai, kad Vilniaus savivaldybėje, priešingai nei viešai skelbiama, nėra įgyvendintas vieno langelio principas, tai kaip rinkėjas aš juos visus nubausiu. Pažadu. Ir labai greitai.