Atrodo, kad kitos civilizacijos (pvz. kinų, ar apskritai tolimųjų Rytų) kol kas daugiau iš mūsų ima, nei priešinasi mūsų pasaulėjautai.
E.Vareikis rašo, kad pasaulio politikai įsitikinę, jog konfliktas bereikalingas ir jo neturėtų būti, tačiau konfliktą stengiasi kurstyti vadinamosios blogosios jėgos. Ir pagal E.Vareikį joms iš dalies pasisekė.
Vadinasi, jeigu karas vyksta, reikia galvoti apie užpultųjų bendrą frontą (po Rugsėjo 11-osios, mes, tai yra Vakarų civilizacija, jaučiamės užpulti). Vis dėlto, atrodo, ne visi krikščionys mano, kad šitame kare reikalingas bendras frontas. Galima pastebėti, kad kai kuriems krikščionybės atmainoms karas su savo tikėjimo „atskalūnais“ yra svarbesnis negu dialogas (karas?) ar modus vivendi paieška su kitų religijų-civilizacijų ideologijomis.
Prieš kelias dienas pasaulio žinių agentūros informavo, kad graikų vienuolynų kolegijos iš Athos kalno atstovai viešai protestuoja prieš Atėnų arkivyskupo Christoduloso vizitą Vatikane, kuris įvyko praėjusių metų gruodžio viduryje. Popiežius Benediktas XVI ir graikų arkivyskupas pasirašė dialogo tarp abiejų tikėjimų deklaraciją.
Vienuoliai iš Athos kalno, švenčiausios graikų vietovės, savo laiške dienraščiui „Ethnos“ piktinasi, kad bendros maldos ir susitikimai, bendras dalyvavimas mišiose, apie kuriuos yra sakoma deklaracijoje, gali sukelti įspūdį, kad katalikai-atskalūnai yra lygūs stačiatikiams, o Katalikų bažnyčia gali lygintis su tikra krikščionių (šiuo atveju – graikų) bažnyčia.
Vienuoliai iš Athos kalno yra jau seniai žinomi dėl savo labai konservatyvaus požiūrio, ypač katalikų atžvilgiu. Kai 2001 m. popiežius Jonas Paulius II važiavo į Graikiją, vienuoliai viešai meldėsi dėl popiežiaus staigios mirties, kad jis negalėtų atvykti į jų šventą žiemę.
Tokiame mūsų europietiškame, krikščionių „vieningumo“ fone nėra keista, kad labiausiai persekiojami pasaulyje yra krikščionys. Pernai net 90 proc. visų nužudytųjų dėl savo tikėjimo žmonių sudaro krikščionys. Neįtikėtina? Tiesa.
Praėjusių metų pabaigoje Vokietijoje pasirodė vokiečių evangelikų apžvalga „2006 m. Kankiniai“. Remiantis surinkta informacija pernai dėl savo religinių įsitikimų žuvo net 90 tūkst. krikščionių. Ir beveik visi nužudytieji - krikščionių anklavų atstovai islamiškose šalyse. Savo išvadose vokiečių evangelikai pastebi, kad iš 2,2 mlrd. visų krikščionybės atšakų išpažintojų pasaulyje net kas dešimtas yra mažiau ar daugiau persekiojamas dėl savo tikėjimo.
Apžvalgos autoriai pabrėžia, kad krikščionių padėtis ypač pablogėjo Azijoje ir Afrikoje, kur vis dažniau valdantieji pradeda remti vieną vietinę, galima pasakyti, ir valstybinę religiją ir dėl to diskriminuoja kitus tikėjimus. Atvirai krikščionys yra diskriminuojami Nigerijoje, kurios šiaurėje valdžia oficialiai įvedė Korano teisę.
Ignatius Ayau Kaigama, katalikų arkivyskupas iš Nigerijos, vokiečių evangelikams papasakojo, kad „ jauni musulmonai tvirtina, jog islamas yra pavojuje ir puola nekaltus krikščionis. Žudo be gailesčio, padeginėja namus ir bažnyčias“.
Remiantis apžvalgomis krikščionys yra diskriminuojami ir Sudane, Šiaurės Korėjoje, Saudo Arabijoje, Laose, Vietname, Irane, Turkmėnistane, Maldyvuose, Butane ir Kinijoje. Sąrašas, žinoma, daug ilgesnis. Šiame sąraše yra ir šalių, kuriose vietinis nacionalizmas stipriai persipynęs su vietine religija. Taip yra Indijoje, Pakistane, Bangladeše, Indonezijoje ir net Turkijoje.
Žmogaus teisių apsaugos organizacijos kelia aliarmą, kad didžiausioje islamo šalyje pasaulyje Indonezijoje, krikščionys yra persekiojami, nors šalies konstitucija garantuoja jiems tikėjimo laisvę. Pernai pasaulio žiniasklaida daug dėmesio skyrė Indonezijos teismui, kur trys krikščionys buvo nuteisti kalėti už dalyvavimą religinės nesantaikos kurstyme ir riaušėse. Tuo pat metu nebuvo nuteistas nebuvo nė vienas musulmonas, kuris dalyvavo riaušėse.
Reikia paminėti ir naujausią religinį konfliktą Somalyje, kur talibai nori įvesti savo valdžią. Konflikte užsiangažavo krikščioniškoji Etiopija, kuri bijo fundamentalistų valdymo savo pašonėje. Apžvalgininkai pastebi, kad dėl to gali smarkiai nukentėti ir krikščionių bendrijos, gyvenančios šiaurės bei rytų Afrikoje.
Metinėje apžvalgoje „2006 m. kankintojai“ atkreipiamas dėmesys ir į krikščionių situaciją Irake. Dėl diskriminacijos krikščionys iš Irako tiesiog bėga.
Dar 1987 m. ten gyveno apie 1,4 mln. krikščionių. Šiandien liko tik apie 650 tūkst. Greitai mažėjantis krikščionių skaičius Artimuosiuose Rytuose - didelė problema. Nuo tada, kai radikalų islamistų politinė organizacija „Hamas“ perėmė valdžią Palestinos autonomijoje, smarkiai padaugėjo krikščionis diskriminuojančių valdžios veiksmų. Pavyzdžiui, dažnai uždraudžiamos religinės eitynės net švenčiausiose krikščionims vietose, tokiose kaip Betliejus, kitos viešos apeigos.
Vienas lenkų publicistas prieš praėjusias Kalėdas tvirtino, kad šiandien rašydami apie Betliejų, žurnalistai pastebi, jog šiame krikščionims šventame mieste jie sudaro tik apie 20 proc. miesto gyventojų. Prieš 20 metų Betliejuje apie 75 proc. gyventojų buvo krikščionys.
Ignatius Ayau Kaigama, katalikų arkivyskupas iš Nigerijos, sako, kad krikščionių situaciją musulmonų teritorijose nebus lengva pagerinti. Jis mano, kad tai galima padaryti tik užmezgus dialogą tarp religijų ir mokantis tolerancijos.
Kaip tai pasiekti, jeigu islamo radikalai, tai yra tie, kurie dažniausiai diskriminuoja kitų religijų atstovus, net nenori diskutuoti? Akivaizdu, kad diskutuoti ir kalbėti nori tik tie musulmonai, kurie ir taip nieko nediskriminuoja ir yra tolerantiški.