Žemės dalybų istorija – ir kapinėse

Mažas Naujikų kaimo kapinaičių lopinėlis su geltona koplytėle viduryje traukia daugelio važiuojančiųjų keliu nuo Panevėžio į Kupiškio pusę akį.

Kapinaitės netoli Lėvens upės vingio Žaliosios girios fone – tikra ramybės oazė.

Tik ar visų atgulusiųjų šiose kapinaitėse amžinojo poilsio nedrumsčia gyvųjų intrigos ir nepagarba velionių atminimui?

„Panevėžio rytas“, tęsdamas skandalingąją šių kapinaičių plėtimo istoriją, kai kapinių mainams parinkta brangi žemė prie upės buvo atiduota aukštos valdininkės motinai, neseniai aplankė dvi kapvietes šioje ramybės karalijoje Naujikų kaime.

Šios abi kapvietės – kuklutė senovinė ir prabangi šiuolaikinė – yra glaudžiai susijusios su keista žemės dalybų istorija.

Viena kapvietė – senut senutėlė, iš tų pirmųjų, atsiradusių prie pat koplytėlės, su keturiais antkapiais ir amžiaus vėjų bei darganų tašytu apsamanojusiu rusvu akmeniniu kryžiumi. Užrašai ant kryžiaus visiškai išblukę, nebeįskaitomi.

Tik vietos žmonės – o jų tiek mažai belikę – žino, kas čia palaidota. Šie geri žmonės ir pasako, kad tai amžinatilsį Vidugirių šeima – visa giminė viename kape – proseneliai, tėvai ir vaikai.

Tėvas Jurgis Vidugiris palaidotas bemaž prieš pusšimtį metų, o štai dvi jo dukterys – Paulina ir Ona Vidugirytės – dar ne taip seniai.

Abi netekėjusios, kartu netoli kapinių gyvenusios moterys nugyveno gražų amželį ir viena po kitos išėjo į amžinybę. Jaunesnioji Paulina buvusi labai ligota, tad atsisveikinusi anksčiau, o Ona sulaukusi kone 80 metų ir mirusi prieš beveik 10 metų.

Kitą kapvietę randame vadinamosiose naujųjų kapinių eilėse. Čia palaidotas prieš 8 metus miręs Alfridas Butkevičius.

Ant juodo granito paminklo iškaltas ir jo žmonos vardas, tačiau mirimo metams vieta tik palikta – Stefanija Butkevičienė, matyt, iš anksto pasiruošė sau vietą.

Kapvietė itin dailiai sutvarkyta, o dailus, prabangus paminklas, padarytas smetoninių laikų kryžiaus pavyzdžiu, rodo, kad šeima – ne iš varguolių. Toks paminklas, akmens meistrų teigimu, kainuoja apie 10 tūkstančių litų.

Dabar jau pats laikas įvardinti, kas yra kas šioje istorijoje.

Turime skaitytojams priminti, kad anąkart, rengdami pirmąją publikaciją apie kapinių mainams parengtos žemės išparceliavimą, minėjome, kad brangi žemė netikėtai iš pat rajono valdžios panosės buvo pagriebta apskrities valdininkų ir atiduota aukštos apskrities administracijos valdininkės Raimondos Ulianskienės motinai S.Butkevičienei.

Būtent šiai, kurios vyro kapvietę ką tik aprašėme.

S.Butkevičienės pakalbinti negalėjome – duktė R.Ulianskienė iš karto apsaugojo ją nuo žiniasklaidos dėmesio ir pareiškė, kad motina bendrauti nenori. Todėl žemės gavimo istoriją iš įvairių šaltinių teko atkurti patiems.

Valdininkai, tik puse lūpų kalbėję apie žemės atidavimą, visur pirmiausia kišo O.Vidugirytės – tos, kuri palaidota senojoje kapvietėje, – pavardę.

Netgi kai buvo klausiama apie tai, kas gi dar visai neseniai rūpinosi žemės atgavimu, visi lyg susitarę kalbą nukreipdavo į šią pavardę. Betgi velionė po valdininkų kabinetus galėjo vaikščioti nebent vidurnakčiais kaip nerimstanti siela!

Taip, išvada dėl žemės grąžinimo buvo rengiama O.Vidugirytės vardu, tačiau visus reikalus valdžios kabinetuose tvarkė jos žemių paveldėtoja S.Butkevičienė. Šią pavardę valdininkai bijojo ištarti kaip sudegę.

Iš tiesų O.Vidugirytės žemę – net 22 hektarus be 4 arų paveldėjo ją senatvėje globojęs visai jai svetimas A.Butkevičius. Sena moteris 1994 metais surašytame testamente paliko jam visą savo turtą.

Tačiau taip jau atsitiko, kad dar apyjaunis vyras nepasidžiaugė paveldėtais turtais – jis mirė praėjus tik kiek daugiau nei metams nuo senutės mirties per pačias Kalėdas.

Kadangi A.Butkevičius nebuvo spėjęs įforminti paveldėto turto savo vardu, jo žmonai teko kiek daugiau pavargti minant notaro kontoros slenkstį.

Moteris pavargo, bet tai jai atsipirko su kaupu. Paveldėtą žemę ji susigrąžino per du kartus – prieš 4 metus gavo per 10 ha žemės gražioje vietoje prie Lėvens, o dabar – paskutiniuosius du gabalus tose pačiose Naujikų kaimo apylinkėse.

Dabar atgautas vienas, didysis gabalas (4,07 ha), kaip teigė žemėtvarkininkė Olia Jankevičiūtė, gana prastas, žemumoje prie Kupiškio plento, o kitas – tai tas auksinis kąsnelis prie upės, kuris buvo skirtas kapinių mainams (2,6 ha). Jis, beje, prisiglaudė prie to anksčiau atgauto irgi auksinio gabalo – tų 10 hektarų.

Dar per 6 paveldėti hektarai privaloma tvarka buvo skirti padengti beveik 7 arų namų valdai Panevėžyje, Suvalkų gatvėje, kur stovi du Butkevičių namai.

O.Vidugirytė dar 1991 metais buvo parašiusi prašymą atkurti jai žemės nuosavybę. Kodėl dar pakankamai guvi moteriškė nesirūpino žemės susigrąžinimu dar gyva būdama, taip ir neaišku. Viskam susitvarkyti ji turėjo nemažai laiko – 6 metus. Tuo labiau kad ir globėjai raštingi buvo, galėjo padėti.

Tačiau tuo metu atgauti visą žemę paprastam žmogui tose apylinkėse nebuvo taip paprasta. O.Vidugirytės giminės pasakojo, kad jiems iš turėtų dešimčių hektarų tepavyko gauti tik kelis. Tiesiog buvo pasakyta, kad laisvos žemės nėra, ir patarta geriau parduoti valstybei ir imti kompensaciją.

A.Butkevičius pradėjo tvarkyti žemės atgavimo dokumentus tik po O.Vidugirytės mirties. Pažymą dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų jis gavo likus vos mėnesiui iki jį pasiglemžusios mirties.

Vėliau jau S.Butkevičienė prašė valdžios, kad „jei nėra galimybės atgauti natūra, noriu gauti lygiaverčiu žemės sklypu arčiausiai esančiame laisvame žemės plote“.

Taigi dabar jau viskas priklausė nuo valdininkų, kur jie sugebės rasti arčiausiai esančios žemės. Ir surado. Bet kažkodėl ne iš karto, o su pertraukomis. Kaip tik antrą kartą atkuriant jau buvo galima paimti ir atsiradusį gerą kąsnį prie upės – kai tos žemės atsisakė moksleivių stovykla „Šilelis“.

Butkevičiai, kaip pasakojo vietos žmonės, – ne senbuviai jų apylinkėse. A.Butkevičius baigiantis sovietmečiui pirmiausia į tas apylinkes atsivežęs savo bites, per tai ir susipažinęs su geraširde senute O.Vidugiryte.

Kadangi vieniša moteris buvusi nepatenkinta savo tuomete globėja, ji pasirinkusi A.Butkevičių. Šis vyras sutikęs senutę nukaršinti ir tai vykdęs, kaip visi paliudijo, labai sąžiningai.

O Vidugirytė buvo karšinama Panevėžyje, Suvalkų gatvėje, senajame Butkevičių namelyje, šalia jau išaugusio naujo dviaukščio mūrinuko. Senutė nuolat visiems pasigirdavo, kad gyvena kaip karalienė.

Tą žurnalistams paliudijo ir su O.Vidugiryte bendravusi kaimynė. Sena guvi moteris patvirtino, kad dabar šitame name gyvena Butkevičių duktė R.Ulianskienė, o motina išsikraustė pas sūnų.

Moteris sakė esanti taip pat vieniša ir taip pat prašiusi kaimynus ją nukaršinti, tačiau šie atsisakę, paaiškinę, kad jiems pakako ir vienos O.Vidugirytės.

O.Vidugirytė buvo nukaršinta ne už dyką. Už gražią senatvę moteris atsidėkojo Butkevičiams gausiu palikimu, kurį galima skaičiuoti kone 100 tūkstančių litų. Vien ko vertas keliolikos hektarų žemės sklypas ant Lėvens upės kranto.

Ar už tokį palikimą žmogus nenusipelno bent jau elementaraus jo atminties įamžinimo – normalaus paminklo su įskaitomu užrašu, kad čia ilsisi dorai gyvenimą nugyvenę žmonės?

Pasivaikščiojus po kapines ir pažvelgus į apleistą Vidugirių šeimos paminklą, ne vienam lankytojui tikriausiai iškiltų toks klausimas. Jis iškilo ir seniesiems Naujikų kaimo gyventojams.

Galima būtų spėti, kad palikimo gavėjai dar neturi pinigų ir laiko tam – reikia parduoti žemės sklypus. Tačiau jau vėliau mirusiam A.Butkevičiui buvo surasta ir laiko, ir pinigų itin prabangiam paminklui.

Ant seno paminklo iškabinti naują lentelę su užrašais nedaug ir tekainuoja.

Po to, kai „Panevėžio rytas“ aprašė skandalingąją Naujikų kaimo kapinaičių Panevėžio rajone istoriją, kapinių plėtimo reikalai dar nepajudėjo nė per plauką.

Žemių prie kapinių savininkė Irena Vidugirienė nesutinka jų mainyti į kitą sklypą, todėl Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis po apsilankymo pas šią moterį ir jos vyrą nusprendė kapines plėsti kitoje kelio pusėje – ten žemė dar valdiška.

Savavališkai iškastą šulinį I.Vidugirienės žemėje Karsakiškio seniūnijos valdininkai turės užversti.

Jau ne pirmą kartą dėl kapinių skandalo meras buvo susitikęs su apskrities viršininke Gema Umbrasiene.

Per abiejų vadovų pokalbius buvo prieita bendrą nuomonę, kad kaltų gali būti ir rajono savivaldybėje, ir apskrities administracijoje.

Apskrities atstovai tikino P.Žagunį, kad rajono architekto Sauliaus Glinskio prierašas ant vieno dokumento, kad nurodytą žemę reikia palikti kapinėms, neturi juridinės galios. Anot valdininkų, turėjęs būti oficialus rajono architekto raštas dėl šios žemės palikimo mainams dėl kapinių.

G.Umbrasienę stebino, kaip vyriausiasis architektas nesugebėjo per keletą metų pradėti tvarkyti kapinių mainų reikalų – toks baisus tyčinis ar netyčinis aplaidumas ir davęs pagrindus visiems nesusipratimams ateityje.

Tačiau P.Žagunis nematė reikalo bausti S.Glinskį – tai esą menkas nusižengimas.

Reikiamas S.Glinskio raštas – stebuklingas sutapimas – buvo parašytas būtent tą patį mėnesį, kaip ir ši žemė apskrities viršininkės nurodymu skirta S.Butkevičienei, – lygiai prieš metus, sausį. Bėda tik ta, kad raštas atsirado šiek tiek vėliau nei apskrities viršininkė pasirašė lemtingą sprendimą.

Tačiau žurnalistei pavyko sužinoti, kad buvo dar vienas dokumentas – itin svarbus įrodymas šioje byloje, kad kalčiausi vis dėlto galėjo būti apskrities valdininkai.

Dar užpraėjusiais metais, gerą pusmetį prieš tą lemtingąjį sausį, Žemėtvarkos instituto Panevėžio filialas išsiuntė užklausimą Panevėžio apskrities Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriui dėl to sklypo likimo. Kad tas raštas tikrai egzistuoja, patvirtino jo darbuotoja Ramunė Uselienė.

Rašte buvo klausiama, kaipgi iš tiesų bus nuspręsta elgtis su tuo sklypu, dėl kurio yra rajono vyriausiojo architekto prierašas jį palikti mainams.

Tačiau skyriaus vadovas Jonas Atkočius į tą raštą nereagavo, todėl Žemėtvarkos institutas, nesulaukęs atsakymo, jį ir parengė grąžinimui pagal išvadą.

Kodėl apskrities valdininkas į svarbų raštą nereagavo?

Nuo apskrities žemėtvarkos tarnybos, įsikūrusios Panevėžio rajono savivaldybėje, iki rajono vyriausiojo architekto kabineto tame pačiame pastate – penki žingsniai. Kodėl J.Atkočius nežengė tų kelių žingsnių iki S.Glinskio ar paties rajono mero pasikalbėti dėl svarbaus sklypo likimo?

J.Atkočius savo noru paliko tarnybą po Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktų įtarimų dėl piktnaudžiavimo tarnybinėmis pareigomis ir laukia teismo.

Su žurnaliste jis kalbėjo tik tiek, kad patarė klausti tų specialistų, kuriems jis buvo nusiuntęs raštus dėl kapinaičių žemės mainų.

Žurnalistei bandant įminti šias mįsles teko bendrauti ne su vienu rajono ir apskrities valdininku.

Apskrities Žemės tvarkymo departamento direktorius Kęstutis Vaičiūnas aiškino, kad visi nesusipratimai kilę tik dėl įstatymų, kurie neleidę taip lengvai atiduoti žemę mainams.

Jo pavaldinė Vida Balčiūnienė, atsakinga už reformą, tikino, kad R.Ulianskienė tikrai nesikišo į motinos žemės reikalus.

Tačiau netikėtai tą pačią akimirką ji išsitarė, kad vieną kartą girdėjusi, kaip atėjusi į jų skyrių R.Ulianskienė klausė, kada gi pagaliau jos žemės reikalai bus sutvarkyti.

Šią savaitę apskrities administracijoje turėjo būti baigtas tarnybinis patikrinimas dėl šios įtartinos istorijos. Tačiau, kaip informavo apskrities viršininkė, jis pratęstas iki kitos savaitės. Pratęsimo priežastis – tas svarbusis raštas iš Žemėtvarkos instituto J.Atkočiui.

Šis raštas iš tiesų yra žemės byloje, tačiau niekas nesupranta, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis atsirado. Pasirodo, jis niekur neužregistruotas ir galbūt byloje atsirado tik dabar, kilus skandalui.

G.Umbrasienė manė, kad kaltųjų reikia ieškoti trijose grandyse – rajono Architektūros skyriuje, Žemėtvarkos institute ir apskričiai pavaldžiame rajono Žemėtvarkos skyriuje.