Šis liudijimas pažadino klausytojų neapykantą, kuri išsiliejo ant Stepono akmenų kruša ir mirtimi. Po kelių dienų minėjome Nekaltus kūdikius, kurių žūtis paliudijo Erodo neapykantą Dievo Sūnui (plg. Mt 2.16-18). Ir štai liturginis Kalėdų laikotarpis atbaigiamas Trijų karalių apsilankymu, kurio metu vėl patiriame žemiškojo Jeruzalės valdovo klastą:
“Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“ ” (Mt 2,1-3)”.
Taigi Erodas ir jo valdoma Jeruzalė sunerimo: karališko rango atėjūnai atkeliavo pagarbinti karaliaus ir Dievo. Erodo suvokia, kad jo valdžiai Jeruzalėje ateina galas. Jis rezga planus, kaip pasiekti mažąjį karalių ir jį nužudyti:
“Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn” (Mt 2,7-9a).
Erodas žada išminčiams nuvykti ir pagarbinti tikrąjį Jeruzalės karalių. Tačiau tai – melaginga klasta. Kodėl gimęs Dievas susilaukia tiek neapykantos? Šis Kūdikis nėra miela kalėdinė barbė, kuri iš vitrinų išnyksta kalėdiniam prekybos sezonui pasibaigus. Kūdikiu gimęs Dievas yra Tiesa ir liudija tiesą apie žmogų. O tiesa yra siaubinga - melagingai sudievėjusio žmogaus savimeilės ir noro valdyti sukeltas mirties siausmas. Iš tiesų, šėtoniškoje savimeilėje įsikalinęs žmogus trokšta uždemdyti Tiesą apie žmonijos mirtingumą ir savimeilės sukurptos ‚gerovės‘ iliuziją. Tuo tarpu napykanta yra žmogaus savimeilės būtinoji gintis.
Kalėdinės liturgijos metu kaip tik ir stebime, kaip įsikūnijusio Dievo pažeidžiamumas išprovokuoja sau ir pasauliui karaliaujančios žmonijos savimeilės neapykantos siausmą. “Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino“ (Jn 1,9-10). Tiesa šviečia pasaulio tamsoje, ir tamsa šviesos nekenčia.
Tad Erodas meluoja, kad pagarbins Jėzų. Nes, iš tiesų, jis gyvena troškimu, kad Dievo Sūnus pagarbintų šėtoną (plg. Mt 4,8-10). Erodas nenori atiduoti Dievui Jeruzalės, Dievo miesto ir Sužadėtinės žmonijos. Pastebėkime mūsų laike „kalėdinės“ tuštybės siausmą. Juk tai - tamsa, užgožianti gimusio Dievo Tiesą ir žmonijos skurdo nuogumą. ‚Santaklausų‘ karavanai yra šiuolaikiniai erodai, kurie tvirtina ‚laimingą‘ Mamonos valdžią kiekvienam žmogui. Iš tiesų, Kūdikis - arba panašumas į Dievą - yra ‚laimingų dėdžių‘ žudomas mumyse nuo pat sąmoningos vaikystės.
Popiežius Benediktas XVI primena pasauliui apie blogio slėpinį, kuris persmelkė mūsų būvį ir laiką:
„Kalėdų džiaugmas neleidžia mums užmiršti blogio paslapties (mysterium iniquitatis), tamsybių galybės, kuri siekia užtemdyti dieviškosios šviesos spindesį. Deja, šią tamsybių galybę patiriame kiekvieną dieną. Dažnai šiomis dienomis skelbtame Evangelijos Prologe evangelistas Jonas rašo: „šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1,5). Kristaus išsižadėjimo drama, kaip ir praeityje, įvairiausiais būdais pasireiškia taip pat ir šiandien.
Dievo išsižadėjimo formos mūsų amžiuje tapo dar subtilesnės ir pavojingesnės: nuo visiško išsižadėjimo iki abuojumo, nuo mokslinio ateizmo iki Jėzaus modernizavimo ar post-modernizavimo; Jėzus-žmogus, įvairiausiais būdais sumenkintas iki panašumo į savo laikmečio žmogų, be savo [prigimtinio] dieviškumo, arba taip idealizuotas, kad net tapo panašus į pasakos personažą“ (Audiencija, š.m. sausio 3d.).
Ir visgi prigimtinė išmintis suranda kelią į prigimtinį žmogaus panašumą į Dievą. Trys išminčiai iškeliauja per dykumą ir, pergalėdami nežinojimo ir savimeilės aklumą, suranda Dievą ir Jį, vienintelį vertą, pagarbina:
„Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, jie kitu keliu pasuko į savo kraštą“ (Mt 2,9b-12).
In orientem (rytuose) kyla žvaigždė, ad orientem (link rytų) kartu su išminčiais keliauja karališkojo pašaukimo mažutėliai. Krikščionio pašaukimas - būti kaip Dievas - išaušta širdyje lyg Vilties žvaigždė. Į ją atsikreipiame visa žmogiškąją esatimi ir, palikę žemiškosios gerovės komfortą, iškeliaujame į dykumą savojo, t.y. prigimtinai dieviškojo, pašaukimo link: ecce Rex (štai karalius)!
Taigi Viešpaties apreiškimo iškilmėje įžengiame į krikščioniškojo pašaukimo būvį: esame Kristaus mylinčio mažumo ir tikrojo karališkumo dalininkai. Trys išminčiai, arba karaliai, yra krikščionio, kuris siekia save dovanoti ir būti su Dievu, provaizdis. „Auksas“ yra Kristaus dieviškumo ir karališkumo išpažinimas, „smilkalai“ – iš Dvasios kylanti malda, „mira“ – kentėjimas ir dorybė.
Matykime šiuose išminčiuose mus pačius, kurie, tvirtai ir vertai išpažindami Jo dievystę, gyvendami malda ir tvirtais apsisprendimais ugdydami savyje dorybę, nugali savimeilės klastą ir prisiartina prie Dievo. Dykuma išmokys mus visko, jei tik, širdyje patekėjusios Vilties vedini, kantriai keliausime link tikslo – sutapti su mažuoju Dievu. Šis Kūdikis – mažoji, bet visą esatį kurianti ir valdanti paslaptis. Supraskime ir liturginių metų kelionės dykumoje metu suraskime savąjį karališkąjį pašaukimą.