Antra vertus, didėjant teismų vaidmeniui visuomenėje, vis aktualesnis tampa ir
klausimas apie teismų ir teisėjų atsakomybę demokratinėje visuomenėje. Pripažįstant, jog
nepriklausomi teismai yra demokratinės santvarkos ir demokratijos vertybių, žmogaus teisių ir
laisvių sergėtojai, neišvengiamai kyla klausimas, o kas sergėja šį sergėtoją; kur yra ir ar apskritai yra teismų galios ribos; kaip garantuoti, kad teismai neuzurpuotų suverenių tautos galių ir netaptų politinės, ekonominės kovos įrankiu vienos ar kitos politinės, finansinės ar kitokios grupuotės rankose“, - tai citata iš prof. Valentino Mikelėno pranešimo „Kokių teismų reikia Lietuvai?“
Visuomenei V.Mikelėno pavardė tapo plačiai žinoma, kai jis praėjusiais metais, protestuodamas
prieš situaciją Lietuvos teismuose, atsistatydino iš Aukščiausiojo teismo (AT) teisėjo pareigų - po šio iki tol Lietuvos teismo istorijoje negirdėto žingsnio prezidentas V.Adamkus pavadino jį
sąjungininku, o Seimas AT teisėjo atsistatydinimo kalbą palydėjo ovacijomis. Tačiau ar po to kas
Lietuvos teismuose pasikeitė?
Remdamasi profesoriaus V.Mikelėno mintimis „Ekstra“ kalbėjosi su Seimo Teisės ir teisėtvarkos
komiteto pirmininku Juliumi Sabatausku, kuris yra vienas Teismų įstatymo pataisų kūrėjų.
- Teismų įstatymas Seime tobulinamas jau ne vieną mėnesį. Esate sakęs, kad šio įstatymo pataisų
nereikėtų teikti skubotai, derėtų atsižvelgti į ekspertų ir įvairių interesų grupių nuomones. Pareikšta ne viena nuomonė, kad per nepriklausomybės metus nesukurta išsamesnės teismų darbo
koncepcijos.
- Yra sukurti teismų sistemos metmenys, kuriuose nubrėžtos šios sistemos vystymosi gairės. Reikia
kalbėti tiek apie teismų struktūrą, tiek apie teisėjų korpuso formavimo problemas. V.Mikelėnas
siūlo vieną galimą teisėjų formavimo principų - rinkimus, kai teisėjas būtų lyg ir savotiškas
politikas, tačiau tam, manau, reikėtų ilgesnės valstybės demokratinės patirties, o jos dar neturime.
Kalbant apie kvalifikacinius teisėjų egzaminus, nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, nėra
gerai, kad jie keičiasi. 2004 m. išnyko reikalavimai dviejų kategorijų žmonėms - prokurorams ir
advokatams - laikyti kvalifikacinius teisėjų egzaminus. Tiesa, 2006 m. tie reikalavimai buvo
grąžinti, tačiau per tuos dvejus metus į teisėjus galėjo pakliūti ir pakliuvo daug minėtų kategorijų teisininkų. Gerai tai ar blogai? Blogai tai, kad nebuvo patikrinta jų kvalifikacija, nes tai suteikė pagrindą kalboms, kad į teisėjus prasmuko prasčiausi advokatai ar prokurorai. Ir negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti. Tačiau faktas yra tas, kad kol buvau Teismų tarybos narys, taryboje dažnai nuvilnydavo toks atodūsis: „Ir vėl lenda prokuroras ar advokatas“. Teisėjai tuo patenkinti tikrai nebuvo.
Grįžtant prie klausimo, kaip atrinkti kvalifikuočiausius žmones, reikia pasakyti, kad naujasis
prezidento pateiktas Teismų įstatymas šiek tiek keičia atrankos sistemą. Darbo grupėje, kuri dirba
su šiuo įstatymu, prieita prie nuomonės, kad už pačią atranką turi būti atsakingas tas asmuo, ta
institucija, kuri skiria teisėjus. Prezidento institucija. Suformuodama atsakingą atrankos komisiją ir pan. Kalbant apie nepriekaištingą reputaciją, esame nusiteikę reikalavimus griežtinti.
Pavyzdžiui, tas asmuo, kuris pretenduoja eiti teisėjo pareigas, pats turi pasirūpinti ir kreiptis į Valstybės saugumo departamentą dėl teisės dirbti su slapta informacija. Tada nekils klausimų,
kuriuos kelia žiniasklaida: kodėl tiek ir tiek teisėjų tokios teisės neturi; ar jie apskritai gali dirbti teisėjo darbą? Teisėjai savo ruožtu argumentuoja, kad tokio reikalavimo juos skiriant nebuvo. Ir kai kurie politikai pritaria nuomonei, kad tokia teisė turi būti automatiškai suteikiama užimant kai kuriuos postus. Kiek praplėsiu šią temą: automatiškai, be jokios patikros tokia teisė suteikiama tik trims pirmiesiems valstybės pareigūnams - prezidentui, Seimo pirmininkui ir premjerui. Buvęs Seimo pirmininkas, tapęs eiliniu parlamento nariu, tos teisės neteko. Nors dieną prieš atstatydinimą jis disponavo slapčiausia informacija. Tai tam tikri paradoksai.
Bet jeigu bus priimtas reikalavimas patiems kandidatams į teisėjus pasitikrinti, tai kas atsitiks? Tie, kurie pildė tas labai išsamias anketas, žino, kad ten reikia nurodyti ir savo giminaičius, ir draugus.
Kai pildžiau aš pats, tai net apimtas abejonių buvau sustojęs tai daryti. Ir ne todėl, kad turėjau kokių nors nuodėmių. Todėl, kad žinojau, jog tikrins ne tik mane, bet ir kitus mano nurodytus žmones.
Nors ir dabar prezidentas, prieš skirdamas teisėjus, turi pareigą patikrinti pretendentus, tarkime, pagal Korupcijos prevencijos įstatymo reikalavimus.
V.Mikelėnas kritikuoja, kad vienkartinis egzaminas lyg ir nepakankamas, kad, atsižvelgiant į kitų
valstybių patirtį, teisėjas būtų nuolat mokomas. Man tokia patirtis patinka, tačiau tai jau būtų
radikalus pakeitimas. Kitas klausimas, ar mums tokio radikalizmo reikia? Yra pavyzdžių, kad
teisininkai, norintys tapti teisėjais, turi išeiti dar specialius mokymus.
Mes savo darbo grupėje rimtai svarstome, ar nereikėtų grąžinti kandidato į teisėjus statuso. Tai būtų asmuo, kuris išlaiko visus egzaminus, išlaiko visus patikrinimus, pripažįstamas tinkamas teisėjo darbui, tačiau dar metus būtų tik kandidatas, atliktų lyg ir stažuotę. Gal net su galimybe priimti ir tam tikrus procesinius sprendimus. Pavyzdžiui, Švedijoje teisėjų padėjėjai gali nagrinėti nesudėtingas bylas, kuriose neskiriama laisvės atėmimo bausmių. Tad ir mes tai galėtume svarstyti.
Vėlgi prezidentas siūlė iki 10 metų ilginti teisininko darbo stažą (dabartinis reikalavimas - 5 metai) prieš pradedant teisėjauti, tačiau manau, kad toks laikotarpis būtų per ilgas. Per tuos 10 metų žmogus jau gal bus susiradęs savo gyvenimo kelią ir jo į teisėjus neprisišauksi. Tad nusprendėme siūlyti, kad teisėjo padėjėjui reikalavimas liktų 5 metai, o kitiems asmenims - 7 metai. Čia gal ir yra tos pagrindinės naujovės, kurios siūlomos Teismų įstatymui.
- Teorinės naujovės yra geras dalykas. Reikia tikėtis, kad jos padės skaidrinti teismų darbą. Tačiau sunkiai paaiškinami du konkretūs atvejai, kurie leidžia kalbėti apie uždarumą, klanus, priklausymą bendriems medžiotojų būreliams ir pan. AT civilinių bylų skyriaus pirmininkas Česlovas
Jokubauskas jau dvejus metus tas pareigas eina laikinai. Ar tuo teisėju paprasčiausiai nepasitikima, ar yra kitų priežasčių? Yra dar kurioziškesnis atvejis: prezidentui pateiktame kandidatų į apygardos teismo teisėjus sąraše atsiranda Haroldo Šinkūno, kuris apsimelavęs turėjo palikti prezidento patarėjo teisės klausimais pareigas, pavardė. Kaip rašė vienas politikos apžvalgininkas, „dabar tenka laukti, kad šalies vadovas paskelbtų, kad tokių sąžiningų teisėjų Lietuvai reikia daugiau“.
Po Konstitucinio teismo (KT) sprendimo politikai jau nebegali būti Teismų taryboje, tad tas kritikuojamas uždarumas tik dar labiau padidės?
- Dėl minėto civilinių bylų skyriaus pirmininko. Įstatyme buvo numatyta tokia procedūra: AT
pirmininkas kandidatūrą siūlo prezidentui, o prezidentas teikia Seimui ir Seimas paskiria asmenį į
tas pareigas. Tačiau KT pasakė, kad AT pirmininko siūlymas yra antikonstitucinis, ir ilgą laiką
vyko teisinis ginčas. Iš Prezidentūros girdėjome, kad tai yra teisės spraga. Kol Teismų įstatymas
nepataisytas, tol nėra aišku, kaip skirti. Kiti teigė, kad tokios spragos lyg ir nėra. Juk kitų teismų teisėjai siūlosi patys. Tai diskusijai vykstant ir buvo toks delsimo periodas. AT teisėjai nebuvo įtraukti į tą kategoriją, kurioje galima pateikti prašymus kilti karjeros laiptais. Jie ir šiaip jau lyg pačiose aukštumose. Bet karjerą daryti įmanoma ir ten, nes yra dviejų skyrių ir paties AT pirmininkai. Lieka veikti labai paprastai - praplėsti sąrašą teisėjų, kurie galėtų kreiptis dėl karjeros.
O Prezidentūra, kiek žinau, svarsto ir renkasi iš visų AT teisėjų. Konstitucija leidžia rinktis net iš abiejų - baudžiamųjų ir civilinių bylų - skyrių teisėjų. Tad viskas lieka prezidento valioje.
O H.Šinkūnas tikrai yra kvalifikuotas teisininkas, teisės mokslų daktaras, todėl jo kvalifikacija bent jau tam tikroje srityje patikrinta. Įstatymas leidžia teisės krypties mokslų daktarui tapti teisėju be egzamino, tad šį reikalavimą jis atitinka. Moralinis aspektas toje istorijoje yra nelabai skanus, tačiau šiuo atveju nenorėčiau būti teisėjas. Palikime šį reikalą tiems asmenims, kurie H.Šinkūną galbūt skirs į teisėjo pareigas.
- Teismais pasitiki tik apie 15 procentų šalies gyventojų. 2005 m. Teisėjų etikos ir drausmės
komisija išnagrinėjo net 39 teikimus dėl drausminių bylų iškėlimo teisėjams. Ar tiek nusižengimų
neatrodo grėsmingai? Ir priminsiu V.Mikelėno žodžius: „Visuomenės pasitikėjimas teismais yra
valstybės išlikimo garantija. Kai prarandamas pasitikėjimas teismu, prarandamas pasitikėjimas
pačia valstybe. O nebetikintys savo valstybe žmonės jau nėra pilietinė visuomenė“.
- Turint omenyje visą teisėjų skaičių tai būtų nedidelis procentas. Pats faktas, kad tokių atvejų
esama, kad prasižengę teisėjai svarstomi, yra geras. Būtų blogiau, jei taip nebūtų.
Pažvelkime istoriškai - iki 1993 m. galiojo visai kitokia teismų sistema, kai buvo tik apylinkių
teismai ir AT. Kai buvo nuspręsta, kad ji netinkama, kai sukurta dabar egzistuojanti teismų sistema, atsirado didelis teisėjų poreikis. Atėjo daug naujų teisėjų, žmonės tiesiog buvo prašomi dirbti tą darbą. Į daugelį reikalavimų žiūrėta paprasčiau, paviršutiniškai. Nenoriu teigti, kad visi jie žemos kvalifikacijos, tačiau egzistavusios problemos ne tik nesisprendė, jos didėjo, augo. Todėl dabar ir turime tos skubotai suformuotos sistemos padarinius, kai kalbame apie kvalifikacijos ar moralės trūkumus. Todėl pritariu prof. V.Mikelėno minčiai, kad teisėjais turi dirbti žmonės, turintys įgimtą teisingumo jausmą. Tik ar rasime tokių žmonių pakankamai?
- „Šiandienos politinė-moralinė visų Lietuvos valdžios šakų krizė rodo, jog valdžios institucijose
vyksta degeneracijos procesai. Todėl šiandien visuomenei turi būti aiškiai pasakyta, kad jeigu šie
procesai ir jų priežastys nebus pašalinti ar bent jau sušvelninti, visuomenės ateityje laukia vienos politinės jėgos, finansinės grupuotės ar net vieno asmens diktatūra“, - mano V.Mikelėnas.
Pašnekėkime bent apie teismų sistemą.
- Man tas degeneracijos terminas nėra visai prie širdies. Sakyčiau, kad kokybiniai kriterijai ne
gerėja, o, deja, prastėja. Ir reikėtų kalbėti apie visas valdžios šakas, nes sugedę esame visi. Ir susiję esame visi. Juk teisėjus teikia viena vykdomosios valdžios šaka - prezidentas, tvirtina Seimas - įstatymų leidžiamoji valdžia. Seimą, kaip ir prezidentą, renka žmonės. Tad nesuprantu, kai žmonės sako, kad nenori balsuoti. Juk kuo mažiau piliečių balsuoja, tuo prastesnės kokybės valdžią išsirenka. Turime keistis visi kartu.