Dėl to jau smarkiai krito naftos kainos. Yra vilties, kad bent kiek atpigs ir benzinas.
Į Europos Sąjungą įstojo Rumunija ir Bulgarija. Lietuviai gali pasiguosti, kad jau nėra ES skurdžių sąrašo apačioje, nes prisidėjo dar dvi gerokai skurdesnės šalys.
Atrodytų, paguodžianti metų pradžia, bet jau niekas neguodžia Lietuvos. Viskas blogai – ir tiek.
Pasitaikė nugirsti dviejų pagyvenusių piliečių pokalbį, kurių vienas kuo rimčiausiai antrajam aiškino, jog Baltarusijoje žmonės gyvena geriau nei Lietuvoje, o kad atlyginimai ten mažesni – nieko nereiškia, nes neva viskas A.Lukašenkos „rojuje“ pigiau nei pas mus.
Žinoma, apie demokratiją, visokias laisves piliečiai nė neužsiminė.
Dažnam Lietuvos žmogui tai visiška abstrakcija ar dėmesio neverta smulkmena. Vien susierzinimas jam kyla priminus tokius dalykus.
Tad ne joks stebuklas, kad pagal apklausas beveik tiek pat Lietuvos žmonių mano, jog Sovietų Sąjunga demokratijos ir laisvių požiūriu buvo nė kiek ne prastesnė šalis nei dabarties Lietuva, nors anais laikais jų nebuvę nė kvapo, o ir dešros, kuri šiandien neretai labiau vertinama nei demokratija, tebūdavo likęs vien kvapas.
Demokratija aiškiai tapatinama su gyvenimo lygiu. Vakarų Europoje ir JAV atlyginimai keliskart didesni nei Lietuvoje – ir demokratijos ten lietuviai įžvelgia keliskart daugiau nei tėvynėje.
Ir iš tiesų kasdieniame gyvenime demokratija – tai ne politinės laisvės: balsavimo teisė, galimybė kiek nori su žemėmis maišyti valdžią, politikus ir visus, kurie nepatinka ar geriau gyvena.
Kai žmogus jaučiasi oriau, niekas jo nežemina, kišenėse nešvilpauja vėjai, jam atrodo, kad ir laisvės daugiau, ir demokratija tikresnė. Ir turbūt teisingai atrodo.
Ne veltui turčiai taip mėgsta skurdžiams aiškinti, kad jie myli ne pačius pinigus, o laisvę, kurią šie suteikia. Ir sunku paneigti šią išmintį: bent Lietuvoje, jei turtingas – esi laisvas, jeigu skurdžius – baudžiauninkas.
Bet laikai ėmė keistis. Dar prieš metus kitus kas nenorėdavo už skatikus klusniai šokti pagal savo boso dūdelę, išgirsdavo pasiūlymą: „Nepatinka – eik lauk. Dešimt tokių kaip tu laukia už vartų“.
Jau užpernai eilė už tų vartų ėmė sparčiai mažėti. Pernai jos visai nebeliko. Šiemet jau gresia, kad dešimčiai bosų teks tekiniems vaikytis vieną darbininką, kuris, padiktavęs savo sąlygas, pridurs: „Nepatinka – gali pats kuprą Lietuvoje lenkti, dešimt tokių kaip tu paskui mane bėgioja“.
Taip Lietuvoje pamažu ateina demokratija. Ne ta, kai galima visus be jokios baimės ir net atsakomybės jausmo į šuns dienas dėti, bet kita, kai darbdavys jau nesijaučia Viešpatis, o samdinys – jokio pasirinkimo neturintis vergas.
Ne darbo inspekcijos ar profesinės sąjungos padarė galą Lietuvoje baudžiavos laikams, kai, tarkime, už grašius po 10-12 valandų per parą dirbusios siuvėjos net į tualetą būdavo išleidžiamos tiktai pagal prižiūrėtojų komandą.
Tiesa, laisvės Lietuvoje dar nedaug, jei ją matuosi pagal skaičius algų lapeliuose. Bet ir čia – pažanga. Pernai atlyginimai augo rekordiškai. Šįmet prognozuojama, kad augs panašiai. Ir valdžia čia mažai dėta, o ir darbdaviai patys staiga nesumanė tapti dosnesni.
Tiktai jau emigracijos džinas išleistas iš butelio ir niekas nežino burtažodžio, kaip jį vėl suvaryti atgal. Lietuva susikrovė lagaminus. Kas antras moksleivis atsako, kad išvažiuos į užsienį. Net jei ir šiemet atlyginimai augs 15-20 procentų, dar nereiškia, kad kelionei atgal ims lagaminus krautis išvykusieji į Angliją ar Airiją.
Daug kalbėta, kad yra dvi Lietuvos ir viena jų – vargo. Bet vargo sieną pamažu galima išgriauti. Blogiau, kad šalis seniai pasidalijo į pasipūtusiųjų Lietuvą ir įtūžusiųjų Lietuvą. Vieni įžūliai demonstravo ir vis dar demonstruoja savo turtus ir panieką ne jų sluoksnio žmonėms, o antri nekenčia visų ir visko – net ir savo tėvynės.
Paradoksas, kad vienu požiūriu šios dvi Lietuvos supanašėjo. Pasirenkamas tas pats žmogaus ir jo gyvenimo vertės matas – pinigai. Bet ne dėl jų teikiamos laisvės. Dėl daiktų, dėl galimybės juos pirkti. „Akropoliai“ tampa ir muziejais, ir teatrais, ir maldos namais.
Tuomet tėvynė – nereikalinga seniena, kurią galima išmesti į šiukšlyną, o namai – ten, kur geriau moka. Taip vergas nepastebi, kad vis vien lieka vergas, o ir vergvaldys nemato, jog ir jis – su tais pačiais pančiais. Tik paauksuotais.