Pasak prezidento, „Lietuvoje negali būti dviejų užsienio politikų ir negali būti dviejų, trijų, keturių užsienio reikalų ministrų. Jokių abejonių nėra: jei kiekvienas mūsų pradės važinėti ar į Vašingtoną, ar į Maskvą, ar į Maroką ir pradėsime tvarkyti Lietuvos užsienio politikos reikalus, tai aš matau labai trumpą mūsų užsienio politikos egzistavimą“.
O juk K.D.Prunskienė tiesiog užprogramuota vykdyti, jei ir ne „savarankišką užsienio politiką“, tai bent jau pamėginti vienaip ar kitaip įsiteikti ar pagelbėti savo kunigaikštiško luomo atstovams. Daugelis pamena „utiugo“ dėžutėje gautas kunigaikštiškas regalijas. Istorija, iš kurios juokėsi net patys rusai.
Mažiau kas pamena, į kokią garbią kompaniją mielai įsiterpė K.D.Prunskienė (A.M.Brazauskui užteko proto atsisakyti minėtų regalijų): Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, visos Rusijos patriarchas Aleksijus, nepripažintos Padnestrės respublikos prezidentas Igoris Smirnovas, kaimyninės Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka, Bosnijos serbų lyderis Radovanas Karadžičius ir kiti garsūs lyderiai.
Stebėtis rūpinimusi dėl gyvų gyvulių juokinga. Vadovautų žemės ūkio ministrė kokiems vidaus reikalams, neabejotinai atsirastų rūpesčių ir dėl Šengeno erdvės išplėtimo bent iki Uralo.
Tačiau prieš keletą savaičių teko gyvai stebėti Europos Sąjungos viršūnių susitikimą Briuselyje. Aišku, už durų jau nekantriai trypčiojo dar dviejų naujų ES atstovių - Bulgarijos ir Rumunijos - delegacijos.
Pačios tuo metu dar 25 valstybių narių viršūnėlės diskutavo apie tolesnę plėtrą, kurios galutiniame išvadų dokumento variante net „plėtra“ neišdrįsta pavadinti, o tik „plėtros strategija“. Eurobiurokratų manymu, tai yra kur kas švelnesnis ir mažiau įpareigojantis terminas.
Pasibaigus audringiems pirmosios susitikimo dienos debatams kiekvienos valstybės vadovai saviems žiniasklaidininkams surengė spaudos konferencijas. Niekada neteko matyti tokio įsikarščiavusio mūsų prezidento.
Didelį šalies vadovo susirūpinimą, net pasipiktinimą, sukėlė daugumos kitų valstybių požiūris, kad Balkanų ateitis yra Europos Sąjungoje. Kodėl kalbama tik apie Balkanus? Kodėl nekalbama apie Ukrainą, Kaukazą? Galų gale kodėl nekalbama apie Baltarusiją? Iš prezidento kalbos buvo galima suprasti, kad plėtra šiomis strateginėmis kryptimis rūpinasi vienas Lietuvos prezidentas. Bei kartu atvykęs ir pritariamai linkčiojantis premjeras Gediminas Kirkilas. Dar kiek šias idėjas linkusi palaikyti ir Lenkija. Ir ničniekas daugiau!
Taip jau sutapo, kad kitos dienos rytą Lietuvos žurnalistus priėmė aukštas Europos Komisijos pareigūnas, sutikęs anonimiškai pakomentuoti V.Adamkaus iniciatyvas. „Gal jūsų prezidentas supainiojo, kurios organizacijos susitikime dalyvauja? Mums žinomi šie NATO, tiksliau, JAV prezidento George'o W.Busho ketinimai, tačiau tai nėra artimiausių metų, jei ne dešimties, prioritetai“. Baigiamajame susitikimo dokumente rašoma: „Plėtros sparta turi priklausyti nuo Sąjungos gebėjimų integruoti naujas nares“.
Nepaisant kelių lyg ir sėkmingų plėtros etapų, pripažįstama, kad tempus reikėtų kiek stabdyti. Juk Lietuvos ekonomikos ir finansų ekspertai daugmaž sutaria, kad ES senbuvių išsivystymo lygį, net ir su mūsiškiais dabartiniais aukštais ekonomikos kilimo tempais, kurie gali ir lėtėti, pasieksime po 15-30 metų.
Solidarumas su artimiausiais kaimynais yra kilnus reikalas, tačiau Briuselio biurokratai rimtai išsigandę, kad nevaržomai besiplečianti ES gali virsti neveiksnia, pažeidžiama imperija. O visos imperijos paprastai byra.
„Gerai pagalvokite apie tai, ką rašote, nes kiekvienas straipsnis apie Lietuvą netrunka patekti ant Briuselio valdininkų stalų“, - kitame susitikime kalbėjo Europos Komisijos komisarė Dalia Grybauskaitė. Saviplaka, perdėtas savikritiškumas, vien tik juoduliai - būdingas bruožas ne tik lietuviams, bet ir daugeliui naujųjų ES narių.
Senųjų valstybių narių žiniasklaida bent jau tą informaciją, kuri gali patekti ir išorės vartojimui, kažin kokiu bendru sutarimu esą teikia kaip galima palankesnę savo šaliai. Net ir tada, kai, regis, džiūgauti ir nėra ko. Naujausias pavyzdys - pasibaigęs Suomijos pirmininkavimas ES. Sakoma, kad per tą pusmetį nepasiekta nė vieno reikšmingesnio užsibrėžto uždavinio, tačiau tai suomiai buvo linkę nutylėti. „Šiukšles“ sugromuliavo patys.
Šio principo išlaikyti nepavyko, bet tik dėl vienos priežasties - aklas prisirišimas prie Maskvos ar Vašingtono politikos tikriausiai nėra geriausia išeitis Lietuvai. Tad norėjosi apie tai ir išsišnekėti.