Mikroinsultų sistemiškai ištinkamą naftotiekį šiandien jau galima laikyti savotišku draugystės pagal Kremliaus šeimininką V.Putiną simboliu.
Jeigu Rusijos ambicijos paglostomos, o siekiai girdimi, per „Družbą“
dosniai liejasi juodasis auksas. Jeigu iš kurios pusės pasigirsta kito
tono garsas, jautrus „Družbos“ mechanizmas pradeda aižėti.
Antai praėjusią vasarą Lietuva nusprendė parduoti rusų seniai nužiūrėtą
„Mažeikių naftą“ lenkams - „Družba“ net susirietė iš skausmo. Teko
pradėti ilgalaikį „remontą“.
Pirmadienį užspringo ir kita į Lenkiją, Vokietiją, Ukrainą nukreipta
atšaka. Antradienį šia atšaka tekančios naftos nebegavo jau ir Slovakija.
Ir šį kartą, taip kaip visada, Rusija jaučiasi visiškai nekalta, net savotiškai nuskriausta.
Kokia bandė atrodyti, pavyzdžiui, praėjusių metų pradžioje, kai oranžinę
Ukrainos revoliuciją vainikavo dviejų buvusių draugių dujų karas, ko
Gero, pirmą kartą kiek rimčiau sukrėtęs psichologinę dujų bado grėsmę
patyrusią Europos Sąjungą.
Lygiai prieš metus Ukraina buvo apkaltinta dujų vagyste. Dabar - Baltarusija kaltinama per tris paras iki pirmadienio pavogusi 79 tūkst. tonų naftos.
Kodėl reikėjo vogti? Ar tikrai vogė? Net jeigu tai ir tiesa, ar buvo
būtina užsukti čiaupą?
Ar galima atmesti, kad energetinio šantažo vėzu pamėgęs mojuoti Kremlius taip siekia įvaryti į kampą prieš Rusiją užsimojusį egocentrišką ir V.Putino nemėgiamą Baltarusijos diktatorių?
Atsakymų teks palaukti. Dabar aišku tik tai, jog visiškai netikėtai
prasidėjęs Rusijos ir Baltarusijos dujų karas peraugo į peštynes dėl
eksportuojamos naftos muito dalies. Šios pavirto naftos blokada Europai.
Ieškoti teisesnio ar kaltesnio - beprasmiška. Tai būtų tas pat, kaip
teisinti vieną iš dviejų, mirtinai susigrūmusių dėl gatvėje rastos
šimtinės ir mūšio įkarštyje aptalžiusių niekuo dėtus praeivius.
Reikalauti komercinių kainų - normalu. Bet privertusi Baltarusiją
mokėti dvigubai didesnę kainą už dujas ir dar išgavusi pažadą gauti pusę
per šalį einančių dujotiekių Rusija nepasisotino.
Uždėjo muitą Baltarusijai tiekiamai naftai puikiai suprasdama, kad tokie
pokyčiai vienu metu gali sužlugdyti net ir labai tvirtos valstybės ūkį.
Ne ką geriau sugalvojo ir Aleksandras Lukašenka, jau sausio antrąją
prakalbęs, jog teks stabdyti naftos perdirbimo gamyklas, žlugs chemijos
pramonė. Jo atsakas - įvesti muitą per Baltarusijos teritoriją į
Vakarus tekančiai naftai - nejuokais supykdė Kremliaus bosą.
Rusija pagrasino ekonominėmis sankcijomis. Tokios jau taikomos
nepaklusniai Gruzijai. Ir jokių derybų tol, kol „batia“ vadinamas
Baltarusijos diktatorius neatšauks naftos transporto mokesčio.
Praradusi Rusijos rinką, praryjančią beveik viską, ką geba pagaminti,
buvusi sesė patirtų gal dar didesnių nuostolių nei praradusi iki šiol
turėtas energetines lengvatas, vertinamas maždaug 4 mlrd. JAV
dolerių.
Akligatvis. Nieko nuostabaus, kai jame atsiduria civilizuotas veiklos
formas mindantys režimai. Vis dėlto įdomu, kokia bus konflikto pabaiga?
Ukrainoje dujų karas pasibaigė, kai oligarchų grupuotės susitarė dėl
bendrų ir atskirų įmonių - jos dabar kartu semia energetikos išteklių
tiekimo ir transportavimo pelną.
Necivilizuota forma vykstančios V.Putino ir A.Lukašenkos peštynės leidžia
numanyti, jog „Družba“ vėl gyvuos, kai tik bus surasti būdai dalį
energetikos dolerių pinigų paversti diktatorių verslo komandoms naudingu pelnu.
Kartais tai atima nemažai laiko. Kova gali įgauti ir drastiškų formų, baigtis bandymais nuversti A.Lukašenkos režimą.
Lenkija bando atrodyti rami. Jos sukauptų naftos rezursų užteks mažiausiai dviems mėnesiams. Vokietija atsargomis gali guosti dar ilgiau.
Lietuva kol kas gali su atsainia šypsena stebėti, kaip Rusija mojuoja
energetiniu vėzdu saviems. „Družba“ ryšius su Mažeikiais nutraukė
vasarą, bet nafta, tegu ir brangesnė, plaukia tanklaiviais.
Tai – tik dar vienas įrodymas, jog naftos rinka yra laisva ir pakankamai guvi. Kas kita – dujos.
Jeigu dviejų režimų energetinis karas išprovokuos dujų blokadą, pirmiausia cyps Lietuva. Ne tik vamzdis, bet ir mūsų dujų
sklendė iki šiol sukiojama Baltarusijos teritorijoje ir jokiais
tanklaiviais dujų neatsiveši. Todėl šis karas yra ir Lietuvos karas.
Nevertėtų pamiršti ir dar vienos aplinkybės. Nuo vasaros, kai
buvo nuspręsta Mažeikius parduoti lenkams, Rusijos naftos gigantai
nepailsdami spaudė „PKN Orlen“ atiduoti dalį akcijų mainais už
nenutrūkstamą naftos tiekimą.
Akcijos lenkų, o „Družba“ ir vėl išseko. Kažkodėl tai taip primena
vieno Vladimiro iš Kremliaus stilių.
"Lietuvos ryto" apžvalgininkės R.Sotvarienės komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.