Arba dar geriau: „Naftotiekio nereikėjo „remontuoti“, dujų Lietuvai branginti nereikėjo“. Tik trys minutės eterio. Apmokėta iš Rusijos valstybės biudžeto lėšų.
Absurdas. Taip negali būti!
Rusijoje negali. Bet ir sąvoka „absurdas“ ten netiktų. Toks numeris Rusijos politikui prilygtų savižudybei. Gal ne tik politinei. Užtat Lietuvoje ne tik gali taip būti, bet ir yra.
Nors gyvulių tranzitas iš Rusijos per Lietuvą uždraustas, žemės ūkio ministrė K.Prunskienė bičiuliams Maskvoje užtikrino, jog Lietuva remia tokį Rusijos siekį. Žodžiu, spjauna į mūsų pačių išsikovotas Kaliningrado tranzito taisykles.
Po to žemės ūkio ministrė pasirodo televizijos ekrane ir maloniai mums paaiškina, kokia ji – kaip visada – buvo teisi.
Šou už mūsų pačių pinigus. Ir nieko – kaip visada.
Gal tautosakininkams leidus nuo šiol kalbėdami apie tipą, kuris visuomet sausas keliasi iš balos, pamirškime vargšes žąsis? Tiksliau būti sakyti „kaip nuo K.Prunskienės vanduo“.
Ir nemanykite, kad ministrę smerkiančiųjų – daugiau nei jai pritariančiųjų. Apsidirbusiam leisti gražiai atrodyti – ryškėjantis tautinis bruožas.
Čia Lietuva, čia ne tik lietūs lyja. Čia – ir liberaliausia pasaulyje tvarka šnipams veikti.
Štai Rusijos ambasada su mūsų valdininkų padėjimu kažką neaiškaus įkurdino trobelėje priešais prezidento rezidenciją, o Užsienio reikalų ministerija dūsauja neturinti atliekamo namo, kur anuos toliau išmėžti.
Lietuva, jau galinti konvertuojamais litais grąžinti visus Rusijos nusavintus mūsų indėlininkų rublius, neturi pinigėlių vienai jos tarnybai iškeldinti į jai tinkamą vietą. O gal tik valios neturi?
Tegu šnipinėja toliau. Beviltiškai prarastas budrumas?
Tai kad ne. Seimas, priimdamas įstatymo pataisą dėl statutinių pareigūnų pensijų, parodė tokį budrumą, kad net 3 tūkst. policininkų, ugniagesių ir tardytojų gali tuoj pat palikti tarnybą.
Žlugsime, bet neleisime, kad gaisrus gesintų ir smurtininkus tardytų sovietų okupacinėse struktūrose dirbę pareigūnai!
Štai kur tikras budrumas. Tik keista, kodėl jį parodžiusieji tokie kuklūs? Pataisos stūmėjai net savo poziciją ginti viešai atsisakinėja.
Jau šaipomasi, jog vienas pagrindinių Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalo herojų diplomatas D.Jurgelevičius saugume atsidūrė tik todėl, kad VSD vadovybėje nebuvo nė vieno, gebančio susikalbėti su sąjungininkais.
Geras – saugumo vadai nemoka užsienio kalbų. Būtų mokėję, gal ir skandalo nebūtų buvę.
Patriotizmas nelygu kvalifikacija. Arba atvirkščiai. Arba dar blogiau – nei to, nei ano.
Net 21 Seimo narys dalyvaus savivaldybių tarybų rinkimuose. Dauguma jų, net ir išrinkti į miestų bei rajonų valdžią, iškart iš jos pasitrauks, nes įstatymas neleidžia vienu metu posėdžiauti ir Seime, ir miesto taryboje.
„Darbiečiai“, konservatoriai, socialdemokratai, kas trečias Liberalų sąjūdžio ir socialliberalų frakcijų narys veržiasi į miestų tarybas. Ką reiškia toks „dalyvavimas“ rinkimuose?
Pirmoji mintis – rinkėjų apgavystė. Bet rinkėjai ne taip dar buvo išmaudyti, o čia juk menkniekis – tik pabus mėnesį sąraše, o jau kitą rytą po rinkimų pasitrauks.
Toks Seimo narių dalyvavimas savivaldos rinkimuose rodo tik tai, kad masiškumu negalinčios pasigirti partijos seniai tapo vieno vado ir jo kamarilės sektomis, kurios neturi žmonėms patrauklių lyderių.
Lyderiai mieliau perkami pramogų pasaulyje nei auginami partijose, nes joks šuomenas juk niekada neišstums partijos vado iš posto.
Bet štai ateina rinkimai, o kartu su jais ir suvokimas, kad nepaleisi partijos sąrašo, kuriame daugumą sudaro politiniai perbėgėliai, nuogo tiesiai į dilgėles.
Štai ir komandiruojami Seimo nariai į partijų sąrašus – epizodiniam figos lapelio vaidmeniui.
Iš tolo – paauksuota politikos fokusų lengvybė. Iš arti – prastesnis vaizdelis: vieni – pavargę nuo ilgo ir užtikrinto buvimo opozicijoje, kiti pavargę nuo neužtikrinto buvimo valdžioje.
Ir vieni, ir kiti, ir dar tik trokštantys paauksuotos politikos fokusų lengvybės yra nepajėgūs įrodyti tautai, jog gali valstybę ar bent atskirą miestą valdyti vieni.
Kuo valdžia nepasiekiamesnė, tuo didesnės viltys – į skandalus: o gal šįkart pavyks juos nušluoti?
Kai šitaip, svarbiausia tampa ne laimėti, o sunaikinti priešininką. Šiam etapui galo dar nematyti.