Tai diena, užsklendžianti visą herojiškąjį, okupacijų ir išsivadavimų
šimtmetį, jį vainikuojanti ir įprasminanti tautos laisvės žygį. 1991
metų Sausis - nuotraukose, daugelio atmintyje, liudijimuose.
Tai dienos, kurių prasmės turi mokytis jaunoji nepriklausomybės karta.
Dienos, kurios tapo (o gal turėjo tapti) riba, skiriančia vergovę
ir laisvę, vergą ir pilietį, pažeminimą ir orumą, nuolankumą ir
pasididžiavimą savo valstybe, savo laisve.
Tai dienos, kurios į istorijos sąšlavyną turėjo nušluoti mūsų nemeilę,
nepagarbą savo valstybei, tautai, artimui, netikėjimą savo žemės
ateitimi –tai mūsų dvasinio apsivalymo ir atgimimo laikas: aklųjų -
praregėjimas, negirdinčiųjų - atkurtimas, paklydusiųjų - sugrįžimas.
Žmonių, apgynusių savo valstybę, dvasia suvešėjo kūryba, kasdieniu
darbu, pasiaukojimu - sužydėjo piliečių laisvė gyventi oriai, išdidžiai.
Užgulė rūpesčiu išgyventi, nepasiduoti, nedejuoti. Guodė rytdienos
viltimi. Budėjimą prie laisvės medžio vėliau pakeitė atsakomybė už save
ir saldžių vaisių vilionė bėgančio laiko kasdienybėje.
Tos dienos yra įpareigojančios dabarties politikams, kartais visai
nebejaučiantiems Sausio 13-osios nubrėžtų gairių.
Žinoma, keista (arba suprantama), kad tie patys politikai, kurie tada iš
Maskvos vežėsi nepriklausomybės atkūrimo moratoriumo (sustabdymo) idėją,
šiandien važiuoja kovoti ne už teisingumą Sausio 13-osios byloje, o,
regis peržengdami savo kompetencijos ribas, grįžinėja ten ne tik kokių
pseudotitulų priimti, bet ir imasi keistų pasižadėjimų tai pačiai
Maskvai.
Stebina ir kitkas: gajus dar vasalo jausmas tautoje, kai imame
lankstytis tariamiems Lietuvos gelbėtojams, atklydusiems iš Rytų, o iš
tikrųjų įžūliems sukčiams, ar tiems, kurie yra mokomi ir maitinami tos
pusės resursų.
Ar niekaip neišsprendžiame kokių nors kagėbistų ir rezervistų problemos,
tarsi jie nebūtų okupacinio režimo atstovai ir patikėtiniai. Klydę ir
nepraregėję, nesuprantantys tos ribos, tos laisvės sienos, kurią
nužymėjo tų dienų didvyrių kraujas ir mūsų valia, ryžtas ir
apsisprendimas.
Sausio 13-oji reikalauja teisingumo, primena mūsų politikams jų skolas,
nepadarytus darbus, primena, kad teisingumas ir tiesa turi būti
neginčijami, reikalauja iš mūsų kiekvieno pilietinės atsakomybės už tas
vertybes ir idealus, dėl kurių stovėta Baltijos kelyje, dėl kurių be
jokio išskaičiavimo budėta Sausio žvarboje.
Tikėkime, kad Sausio 13-oji negrįžtamai nubrėžė ribą tarp Vakarų ir
Rytų, kad mes, būdami euroatlantinių organizacijų nariai, esame šiandien
kur kas saugesni, negu tada, kai beginkliai stojome prieš okupanto
tankus ar jo automato vamzdį, kai buvo daug nežinios dėl ateities.
Šiandien esame aiškiame demokratijos ir laisvės kelyje. Sausis
galutinai įtvirtino Lietuvos nepriklausomybę. Simboliška, jog anų dienų
naujagimiai, šiandien šešiolikmečiai, į rankas gauna piliečio pasus ir
pareigą būti savo valstybės bendrakūrėjais.
Istorija yra nuolat besiveržianti į ateitį, todėl jos kasdien reikia
mokytis, ją kartoti .
V.Stundys yra LKD pirmininkas, Molėtų meras