Lrytas.lt interviu apie lemtingus Sausio 13-osios įvykius – su E.Bučelyte.
* * *
- Sausio 8-ąją SSSR gynybos ministras Dmitrijus Jazovas įsakė įvesti papildomus desantininkų padalinius į Baltijos kraštus. Į Lietuvą atskrido sovietų desantininkai iš Pskovo divizijos. Sausio 11-ąją jau buvo užimti Spaudos rūmai. Kaip tomis dienomis pasikeitė žurnalistų darbas?
- Tai buvo labai neramios dienos. Žinios apie kariuomenės judėjimą plaukė iš įvairių Lietuvos vietų, didžiulis informacijos srautas ateidavo apie Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, Kremliaus veiksmus. Tomis dienomis mūsų tarnyba neskaičiavo darbo valandų. Žurnalistai likdavo budėti naktimis ir rengdavo reportažus apie kariškių veiksmus, žmonių, saugančių svarbiausius objektus, nuotaikas. Net miegodavome neišsijungdami radijo imtuvų, vis tikrindami, ar šis dar gyvas. Paskutinėmis dienomis iki Sausio 13-osios žinių laidos eteryje buvo transliuojamos įsiterpiant į TV programą vos atsiradus naujos svarbios informacijos.
- Kaip reagavote, gavę informacijos, kad iš Šiaurės miestelio pajudėjo tankai?
- Šią žinią iškart patvirtino Vilnių sudrebinę patrankų šūviai, per langus matomos judančios šarvuočių kolonos, blyksniai TV bokšto pusėje. Su režisiere Virginija Kikilaite nusprendėme, kad reikia leistis į studiją ir transliuoti bent trumpas žinias su ta informacija, kurią turime.
Tą vakarą neapleido nuojauta, kad kažkas šiąnakt įvyks. Todėl ir redakcijos žurnalistai neskubėjo skirstytis. Pasilikome studijoje, tikėdamiesi parodyti kolegų tuo metu filmuojamų reportažų prie mūsų televizijos ir TV bokšto.
Nebespėjome... Viskas klostėsi labai greitai. Jau po keliolikos minučių likome beveik atkirsti nuo išorinio pasaulio. Desantininkams užimant aukštą po aukšto vis mažėjo kolegų pastate, galinčių bent telefonu pasakyti, kas dedasi už TV sienų. Iš darbo vietų išvaryti žurnalistai, sugebėję išsinešti kameras, kasetes, dirbo toliau.
- Sausio 13-osios naktį Lietuvos žmonėms jūs buvote laisvo žodžio ir tautos pergalės simbolis. O apie ką galvojote pati, kai su operatoriumi buvote užsirakinusi studijoje ir toliau dirbote savo darbą?
- Tą naktį studijoje dirbo ramus, išlaikytas žmogus – operatorius Petras Bieliauskas. Labai padėjo jo vidinė ramybė ir tvirtumas. Nesinorėjo, kad kalbant tiesioginiame eteryje jaustųsi įtampa ar nerimas, girdint, kaip sprogimai drebina studijos sienas, o pastate šeimininkauja desantininkai ir kapoja duris, už kurių tu sėdi.
- Ar galvojote, kad tai gali būti paskutinės Jūsų gyvenimo valandos?
- Taip, galvojau. Ir dar šmėkštelėjo mintis, kaip neįtikėtinai paprasta tokioje akistatoje.
- Ką jūsų gyvenime pakeitė tokie stiprūs išgyvenimai?
- Nelabai ką ir pakeitė. Užtat suteikė retą galimybę išgyventi tą didįjį tautos vienybės jausmą
- Ką darėte kitą dieną? Gal pamenate, kokios mintys ir jausmai buvo apnikę?
- Kita diena buvo anos dienos tęsinys. Taip ir nesumerkiau bluosto. Pirmiausia su kolegomis susiradome vieni kitus ir įsitikinome, kad visi gyvi. Tą akimirką tai buvo pats didžiausias džiaugsmas. Iki paryčių išbuvome minioje prie Aukščiausiosios Tarybos. O jau kitą vakarą dalis darbuotojų išvykome dirbti į Kauną – daugelis ne vieną parą nemiegoję, net į namus neužsukę.
- Anot poeto Justino Marcinkevičiaus, vėliavą ne taip sunku iškelti, kaip sunku per kasdienybę nešti“. Kaip, jūsų manymu, su atkovota nepriklausomybe ir laisve tvarkomės šiandien? Ką derėtų atsiminti iš Sausio įvykių?
- Nevalia pamiršti nieko. Ypač savo vienybės, dvasinės ištvermės, savo jėgos ir vertės pajautimo. Tada nedejavome, kad sunku, tiesiog žinojome, ko siekiame. Tad ir dabar kasdieniame gyvenime, asmeniniuose ar politiniuose nesutarimuose nepamirškime, kad esame patyrę, jog galime gyventi oriai ir atminkime kiekvieno mūsų atsakomybę už tai, ką apgynėme tuomet.