Tiesa, žodis ‘eilinis’ gali dažną ir klaidinti. Mat Bažnyčios laikas šio pasaulio matų atžvilgiu yra iš principo ‘neeilinis’. Bažnyčios laikas matuojamas ne metų laikų ar darbo - atostogų kaitos, bet liturginių švenčių ir iškilmių ritmu. Tai – šventas laikas. Bažnyčia nepaliaujamai švenčia Dievo, kuris tapo kūnu, šventumą. Šiame laike krikštu į Kristaus kūną įskiepytas žmogus yra vis labiau Šventosios Dvasios pašventinimas ir su Dievu šiame kūne supanašinimas.
Taigi Bažnyčia nuolat ir nepaliaujamai švenčia Dievo šventumo atskleistį, kuris Dievo dovanojamas matomuose šventuose ženkluose - sakramentuose.
Sakramentų šventimas, arba liturgija, atspindi amžinybę ir pašventina žmonių laiką. Liturgija pasaulio kintamybei nepriklauso. Nes nekinta nei Dievas, kuris liturgijoje save dovanoja, nei Dievo sukurta žmogaus prigimtis, kuri dieviškosios liturgijos metu yra šventinama. Kinta tik prigimtinės nuodėmės sužaloti, nepriklausomybės nuo Dievo ieškantys, nuolat atsinaujinančio “naujumo” reikalaujantys ir žmogų sąlygojantys savęs supratimo instinktai.
Todėl Dievo savastį perduodanti Apaštalinė Tradicija, pilnutinai išlaikyta Romos katalikų bažnyčioje, negali būti pavaldi jokiai kintamai laikinybei, t.y. valdžiai arba laikiniems žmonių nuostatoms bei madoms. Ištisai girdime priekaištus, kad Bažnyčia nėra moderni ir vis dar neleidžia daryti kažką, kas pasaulyje jau tapo norma, pvz., kontracepcija, abortai, vienos lyties asmenų poravimasis. Nėra lengva Bažnyčios hierarchams ir paprastiems tikintiesiems, kuriems dažnai trūksta elementaraus tikėjimo supratimo, atlaikyti juos niekinantį spaudimą. Trokštam laimės ir ramybės kaip ir visi žmonės. Tad, kaip ir daugumas žmonių pasidavę minios spaudimui, dažnai pasirenkame neįvardintų prodiuserių ir gyvenimo stiliaus kalėjų nukaltas “laimingo” gyvenimo formules.
Deja, dalis krikščionių pasaulio madas ir nuostatas įgyvendina ne tik moralėje, bet pastarosiomis skurdina ir sakramentų šventimo laiką. Pasauliečių minios įpročiai yra galinga jėga, paveikianti ir įšventintusius Dievo Žodžio skelbėjus. Kartais nežinai, ar skelbiamas amžinas ir nekintantis Dievas, ar kalbama apie draugelį, vardu Jėzus, kuries tiek gailestingas ir savas, kad viską leidžia ir viską atleidžia. Jokių įsipereigojimų! Mūsų susitkimai su Dievu liturgijoje dažnai tampa panašūs į malonų viuomeninio klubo susibėgimą ir neįpareigojantį pasikalbėjimą apie ‘kažką’. Ar dažnai girdime apie kasdienį dalyvavimą Kryžiaus aukoje – krikščionio gyvenimo pamatą?! Nepatogu, nemadinga, neįdomu … per sunku.
Tačiau kokia kita prasmė ‘būti kataliku’, jei ne ta, kad jau čia ir dabar žemėje gyvename ne pasaulio laiku ir nuostatomis, bet amžinojo Dievo gyvenimu?! Koks tikslas ir prasmė būti kataliku iš viso, jei Dievą “lipdome” pagal tai, kaip mus “nulipdė” pasaulio galingieji?!
Apaštalinė tradicija mums perduoda atsiduodančio Dievo savastį kaip žmogų įparegojančią dovaną, su kuria privalu sutapti, o ne atvirkščiai – ją subanalinti, kad tiktų mums, supasaulėjusiems ir Kryžiaus druskos sūrumą praradusiems katalikams. Juk malonė neduodame veltui! Bažnyčia pirmiausiai yra šventumo druskos - nes šventumo šaltinis yra Kryžiaus auka! – aruodas. Atitraukti Bažnyčią nuo Kryžiaus reiškia draskyti Jos šventumo nuometą ir padaryti Ją bergzdžią. Suprantamos Bažnyčios priešų pastangos susilpninti Jos tikėjimą, iš išorės ir vidaus išdraskyti Jos tikėjimo kraičio lobyną ir primesti laikinybės rūbą.
Tuo tarpu Bažnyčios gyva tik šventumu, kuris per Kryžiaus auką tapo Jos savastimi – Jos Sužadėtiniu:
„Dėl Ziono aš netylėsiu, dėl Jeruzalės aš nenurimsiu, kol jos teisumas kaip aušra nesušvis ir jos pergalė kaip deglas nesuliepsnos. Išvys tuomet tautos tavo teisumą, visi karaliai – tavo šlovę. Tu būsi vadinama nauju vardu, kurį pats VIEŠPATS tau suteiks. Tu būsi puošni karūna VIEŠPATIES rankoje, karališka diadema savo Dievo dešinėje. Tavęs daugiau nebevadins „Paliktąja“ ir tavo šalies – „Nuniokotąja“. Bet tu būsi vadinama „Ji mano žavesys“, o tavoji šalis – „Ištekėjusia“, nes VIEŠPATS tavimi žavisi, už jo yra ištekėjusi tavoji šalis. Kaip tuoktųsi vaikinas su mergele, taip tavasis Statytojas susituoks su tavimi. Kaip džiaugiasi nuotaka jaunikis, taip tavimi džiaugsis tavasis Dievas” (Iz 62,1-5, pirmasis skaitinys).
Taigi eilinis arba šventasis laikas prasideda priminimu, kad pakrikštytieji gyvi Dievo artumu pačioje žmogiškumo šerdyje. Vyro ir moters, sukurtų pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1,27), ištikimybės santykis atspindi šią nepakartojamą paslaptį. Vyras dovanoja save moteriai, ir moteris nešioja vyrą savyje. Taip ir Bažnyčia savyje nešioja Dievo šventumą – pačią Dievo savastį: „tu būsi vadinama „Ji mano žavesys“, o tavoji šalis – „Ištekėjusia“, nes VIEŠPATS tavimi žavisi“ (Iz 62,4). Šis Krikštu per apaštalinę Tradiciją dovanojamas šventumo raištis yra krikščionių tapatumo, krikščionių kaip vienos Bažnyčios ryšio su Dievu ir paties Dievo esmė. „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“ (Jn 17,21), - už savo Sužadėtinę meldžia Tėvą Sūnus. Taigi Tėvo ir Sūnaus vienybės raištis - Meilės Dvasia – yra ir krikščionių vienybės raištis ir pati Bažnyčios savastis.
„Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12,4-7, antrasis skaitinys).
Šios Dievo savasties įsigyvenimas pačioje žmogiškumo šerdyje ir yra didysis stebuklas, ant altorių sudabartinamas Eucharistijos sakramento šventimu bei vyro ir moters įgyvendinamas Santuokos sakramento šventimo kasdienybėje.
Kanos vestuvių stebuklas kaip tik pranašauja Įsikūnijusio Sūnaus ant Kryžiaus įgyvendintą Dievo ir žmogaus vienybę: „Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį“ (Jn 2,11, sekmadienio Evangelija). Šventu laiku gyvenanti žmonija ragauja ne žemiškus „linksmumą“ teikiančius svaigalus, bet Kristaus krauju tapusį vyną.
Dievo savasties šventimu Bažnyčios laikas tampa šventas, o žmogus sutampa su Dievo šventumu. TV šou laike pasimetusiems, savęs ir išorinių spaudimų pabūgusiems europiečiams švento laiko susigrąžinimas į visuomeninę erdvę yra vienintelė galimybė vėl atrasti Europai būdingą krikščionišką orumą ir stiprybę.