“Ko tu čia stebiesi?“, - replikavo pažįstamas gėjus, kai atpasakojau jam ką tik Belgijos spaudoje perskaitytą žinutę. – Nejaugi nesupranti, jog būti homoseksualiais ar heteroseksualiais tėvais yra beveik tas pats?”
Pasak pašnekovo, vienintelis skirtumas tarp šių tėvų, tai reikaliukai, kuriais jie užsiiminėja savo lovoje: “Bet juk vaikai nemato, ką tėveliai veikia miegamajame, ar ne?“.
Kuo skiriasi vaiko gyvenimas homoseksualų šeimoje – kitame straipsnyje, mat esu pakviesta pasisvečiuoti minėto belgo gėjaus ir jo sutuoktinio šeimoje, auginančioje vaiką. O šįkart, grįžkime prie skandalingosios žinutės: Belgijos spauda paskelbė, jog daugiau nei pusė 2006 metais pareiškusių norą įsivaikinti šeimų yra homoseksualios!
Nuo praėjusių metų liepos Belgijoje įsigaliojo įstatymas, pagal kurį gėjų ir lesbiečių poros turi teisę įsivaikinti vaikus. Kaip žinoma, Belgija 2003 metais tapo antrąja pasaulio šalimi (po Olandijos), įteisinusia gėjų santuoką. Sukūrę oficialias šeimas, gėjai ir lesbietės panoro ir oficialių vaikų.
„Belgijoje, ypač flamiškoje jos dalyje, visuomenė buvo pasirengusi tokiam žingsniui, – lrytas.lt teigė Flandrijos vyriausybinės organizacijos „Kind en Gezin” atstovė spaudai Leen du Bois. - Jau ilgą laiką pas mus vyko didžiulis politinis spaudimas leisti įsivaikinti homoseksualioms poroms. Ir kol nebuvo tokio įstatymo, dauguma homoseksualų porų, auginančių vaikus, gyveno nesusituokę. Mat iki tol Belgijoje vienišai motinai ar tėvui, nedeklaruojantiems savo homoseksualumo, buvo galima įsivaikinti ir auginti vaiką“.
Pasak L. du Bois, Flandrijos oficiali statistika teigia, jog iš 1200 pernai panorusių įsivaikinti šeimų, daugiau nei pusė – gėjų ir lesbiečių šeimos.
„Didžioji dauguma - apie 95 proc. jų – lesbiečių poros, norinčios vieną iš partnerių padaryti antrąja savo vaiko, atsiradusio iš ankstesnių partnerysčių arba po dirbtinio apvaisinimo, motina“, – teigė L. du Bois.
Anot flamandų pareigūnės, gėjų poroms įsivaikinti atžalą kur kas sunkiau. Kadangi vyrai negali turėti biologinių vaikų, beglobių vaikų dažniausiai tenka ieškoti užsienyje. Didžiausios gėjų vaikų „donorės“ - Kinija ir Etiopija, t.y. šalys, iš kurių belgai įsivaikina daugiau nei pusę vaikų.
Lietuvių vaikų, pasak L. du Bois, Flandrijos homoseksualai kol kas dar nėra įsivaikinę.
“Tik būtinai pabrėžkite, jog šitie dalykai dedasi Flandrijoje, o ne Valonijoje, prancūzakalbėje Belgijos dalyje!“ - primygtinai prašė kitas pašnekovas, prancūziško Katalikiškojo Louvaino universiteto filosofijos profesorius Michelis Ghins’as. Šis intelektualas priklauso visuomeninei grupei „Už šeimą“, kuris Belgijoje rengė protestus prieš homoseksualų teisę įsivaikinti legalizavimą.
- Gerbiamas profesoriau, ar jus šokiravo žinia, kad Belgijoje norinčių įsivaikinti homoseksualių šeimų skaičius jau lenkia heteroseksualių? - lrytas.lt paklausė Michelio Ghins'o.
- Šoko nebuvo, nes šio bumo buvo galima tikėtis (beje, jo visai nėra Valonijoje, kur norinčių įsivaikinti homoseksualių šeimų – labai nedaug}. Gėjų ir lesbiečių poros laukė šio įstatymo, tad dabar visi skuba įteisinti tėvystę vaikams, kuriuos augino ir iki tol. Dauguma šių vaikų gimė lesbietėms moterims, po dirbtinio apvaisinimo operacijos. Apskritai Belgijoje labiausiai dirbtiniu apvaisinimu naudojasi lesbietės.
- Ar Belgijos, kaip katalikiškos šalies, visuomenė tolerantiškai sutiko naująjį įstatymą?
- Gėjų interesų atstovavimas Belgijoje yra labai galingas. Nemažai politikų yra atviri homoseksualai, jų įtaka ir spaudai, ir švietimo įstaigoms yra matoma. O praktikuojančių katalikų Belgijoje liko labai nedaug, jie politiškai neįtakingi. Kai kurie „pažangūs“ katalikai, asmeniškai oponavę gėjų ir lesbiečių teisei įsivaikinti, nėra labai jau radikaliai nusistatę prieš šio reikalo legalizavimą.
- Jūs dalyvavote ir netgi inicijavote protesto akcijas prieš homoseksualų teisę įsivaikinti. Ar po įstatymo priėmimo sudėjote ginklus?
- Kadangi įstatymas buvo priimtas, mūsų organizacijos „Už Šeimą“ protesto modelis taip pat turėjo pasikeisti. Pavyzdžiui, šiuo metu mes pasisakome už tai, kad visi spermos ir kiaušinėlių donorai būtų neanoniminiai.Manome, jog vaikai turi teisę žinoti, kas yra jų tėvas ir motina. Jei tokie donorai būtų žinomi, kur kas mažiau lesbiečių norėtų tokiu būdu susilaukti atžalų.
- Ar greit visos Europos įstatymai taps tokie tolerantiški gėjams, kaip Belgijos?
- Tendencijos tokios, kad dauguma Europos šalių netrukus turėtų priimti panašius įstatymus. Dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia dėl, mano manymu, labai klaidingos, tačiau populiarėjančios lyties ideologijos, teigiančios, jog būti vyru ar moterimi – ne biologinė, bet kultūrinė ar socialinė kategorija. Antra, tai antidiskriminacijos vengimas. Ar galima diskriminuoti homoseksualus, uždraudžiant jiems sukurti šeimą ir auginti vaikus?
Aš taip pat esu prieš homoseksualų diskriminaciją darbinėje ar visuomeninėje aplinkoje. Bet suvokiu, kad skirtumas tarp homoseksualių ir heteroseksualių porų egzistuoja, jis gali daryti įtaką vaikų gerovei. Ar atiduodami vaiką į homoseksualų šeimą mes nediskriminuojame vaikų?
Dažnai girdimas prastas argumentas, jog geriau vaikui būti įvaikintam homoseksualų šeimoje nei augti vaikų namuose. Galbūt, bet, bent jau Belgijoje, heteroseksualių šeimų, norinčių įsivaikinti, yra kur kas daugiau, nei pas mus atsiranda beglobių vaikų.