Ir sykiu tai buvo dar vienas Bažnyčios moralinės didybės paliudijimas, kai šį atsistatydinimo pareiškimą popiežius Benediktas XVI priėmė nedelsdamas. Tai, anot Vatikano pareiškimo, „buvo adekvatus sprendimas toje šalyje susidariusios dezorientacijos akivaizdoje“. Todėl popiežius netiesiogiai pripažino ir ištaisė savo klaidą dėl S.Wielguso paskyrimo.
Lietuvos prezidentas - ne popiežius, jis klaidų nedaro. Todėl į Valstybės saugumo departamentą (VSD) šiandien išsiruošė be laidotuvių vainiko ir atsiprašymo, kad skaudžiai suklydo saugumo skandalo metu be atodairų remdamas A.Pocių ir visą VSD vadovybę. Ant departamento laiptų valstybės vadovą pasitiko A.Pocius - ką tik apsikirpęs, visai kaip gyvas, nėmaž nepanašus į politinį lavoną. Pareikšdamas paramą VSD, V.Adamkus drauge pareiškė solidarumą su A.Pociumi ir jo šalininkais. Prezidento VSD patronatas tęsiasi.
Tačiau su šia globa tęsiasi ir totali visuomenės dezorientacija. Jau vien todėl, kad Liustracijos komisijos pirmininką skiria VSD vadovas (Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pritarimu), be to, šiuo metu VSD tiria NSGK pirmininko A.Matulevičiaus tariamus ryšius su KGB. Rezervisto A.Pociaus įtakos sferoje - liustracija, ryšių su KGB tyrimas. Ar galima labiau pasityčioti iš Lietuvos žmonių, labiau juos dezorientuoti?
Ar žmonių neklaidina ar bent neglumina ir V.Adamkaus 2002 m. įteiktas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius už nuopelnus skatinant Rusijos ir Lietuvos dialogą KGB generolui majorui Vladimirui Jakuninui? Apie tai užvakar diskutavau Lietuvos radijuje. Tačiau šis moralinis Lietuvos žmonių įžeidimas - kagėbisto apdovanojimas nebuvo dar viena apmaudi prezidento klaida.
Tai aš suvokiau iš radijo laidoje man oponavusio Valstybės apdovanojimų tarybos prie prezidento nario V.Ališausko. Jo argumentacija nebuvo netikėta: prezidentas apdovanojo tuometį Rusijos transporto viceministrą, labai įtakingą figūrą, kuri dabar minima net tarp kandidatų į Rusijos premjerus, tai užsienio politikos, Lietuvos ir Rusijos valstybinių santykių reikalas. Svarus argumentas, pirmiausia - dėl racionalumo, kaip ir profesoriaus R.Lopatos reakcija į kito profesoriaus - V.Landsbergio pasiūlymą reikalauti iš Rusijos kompensacijų 1991 m. Sausio 13-osios agresijos aukoms. Tai vyraujantis šiuo metu Europoje požiūris į politiką, kaip į konfliktuojančių interesų kovos areną, kur turi vertę tik nauda ir galia. Todėl politinės kalbos žodžiai - laisvė ir teisingumas, garbė ir dora, atsakomybė ir autoritetas - tėra tušti kevalai. Bet man buvo netikėta, kad tokiai politikos sampratai, aklai gindamas prezidentą ir jo ordininką, pritarė katalikiško „Naujojo židinio/Aidų“ vienas redaktorių.
Atrodo, Prezidentūra parengė naują gynybos versiją: o kur įrodymai, kad V.Jakuninas - KGB generolas majoras? Be abejo, jo bylos Lietuvoje niekas neturi. Ir net nuotraukos su uniforma. Pirmieji informaciją, kad V.Jakuninas - kadrinis žvalgybos karininkas, pranešė Italijos dienraštis „La Repubblica“ ir „Ruskaja mysl“ dar jam tarnaujant Vakaruose. V.Jakunino KGB generolo majoro laipsnis nurodytas garsiojoje V.Pociūno pažymoje apie 2K.
Bet ir be šios informacijos Lietuvos ordino kavalieriaus biografija iškalbinga. Vaikystė - Estijoje, kur tėvas tarnavo KGB pasienio aviacijos pulke. Vėliau - inžinieriaus - balistinių raketų specialisto diplomas, tačiau niekad inžinieriumi nedirbo. Iš pradžių - Valstybinis užsienio ekonominių santykių komitetas (kuris buvo KGB užsienio žvalgybos priedanga), po to - vieno uždaro fizikos instituto tarptautinių santykių skyriaus viršininkas ir galiausiai - sovietų užsienio ambasados, kur specializavosi „taikaus kosmoso“ srityje. Išėjęs į atsargą - vasarnamių Sankt Peterburge kooperatyve „Ozero“ („Ežeras“) „dačios“ kaimynas su kitu į atsargą išėjusiu KGB karininku V.Putinu. Apdovanotas medaliu „Už karinius nuopelnus“.
Rusijos spaudoje dabartinis „Rusijos geležinkelių“ prezidentas V.Jakuninas vadinamas „stačiatikiu čekistu“. Vadovaudamas Andrejaus Pašauktojo fondo globėjų tarybai, jis cerkvėje per pamaldas stovi V.Putinui už nugaros, jau tris kartus surengė šventosios ugnies iš Jeruzalės į Maskvą parvežimo ekspedicijas. Taip pat jam artimos Rusijos istorinės didybės ir monarchizmo idėjos. Todėl jo atstovai Lietuvoje taip pat susidomėjo bizantiškuoju misticizmu, pamėgo vienuoliukų grigališkąjį giedojimą, tapo pamaldūs ir net buvo parsivežę pretendentą į Lietuvos karaliaus sostą. Savo galva klanas negali nieko sugalvoti. Tačiau nei jis, nei jo patronas V.Jakuninas nežino, kad katalikas čekistas - toks pats oksimoronas, kaip karštas sniegas arba protingas kvailys. Moralinis įžeidimas ir katalikų, ir čekistų. Gali būti tik stačiatikis čekistas.