Socialdemokratų rinkimų štabo vadovas, einantis premjero pareigas, G.Kirkilas juokiasi: visa tai – pigus viešųjų ryšių triukas ir kvailas mėginimas pasikinkyti seną arklį, o grįš V.Uspaskichas ar ne, seniai nebeturi jokios reikšmės. Pagrindinis kairiųjų viešųjų ryšių architektas teisus. Suprantama, V.Uspaskichas greičiausiai net negalvoja grįžti, nebent tikrai žinotų, kad nesės į cypę. Visa kita – viešųjų ryšių pliauškynės.
Tačiau juokdamasis iš to, kad Darbo partija nebeturi pasiūlyti nieko nauja ir surasti naujų veiklos metodų, premjeras primena vieną seną liaudies išmintį. Nagi, užmeskime akį į tą socialdemokratų puodą rinkėjams, kurį rankose laiko Vyriausybės galva. Ogi iš jo sklinda toks pat nešviežios mėsos kvapas kaip ir nuo Darbo partijos prekystalio arba kitų, labiau patyrusių šamanų – liberalų demokratų – palapinės.
Savo vaidmenį, dėl kurio ir buvo palikta Vyriausybėje, sąžiningai atliekanti visų vargstančiųjų madona V.Blinkevičiūtė skuba pranešti „gerąją naujieną“: pensijos ir vėl auga.
Vyriausybė kaip niekada skambiai galanda ginklus lemiamai ir paskutinei kovai su skurdu, socialine atskirtimi ir regionų vystymosi netolygumais.
Pirmosiose partijos agitatorių miesteliuose ir kaimeliuose gretose – ir vėl į pensiją toli gražu dar nesirengiantis partijos koziris Nr.1 A.Brazauskas.
Partija pirmoji išleido lankstinukų, saldainių, reklaminių plakatų ir filmukų emisiją. Tai buvo lyg ženklas konkurentams – žiūrėkite, kiek mes turime pinigų.
Gal kas nors nauja ir savita konservatorių, aplipusių įvairiais smegenų centrais, stovykloje? Nieko ypatinga. Ir vėl žengimas į žmones, apie save primenant ir save rodant prekybos centruose, turguose, ligoninėse, klebonijose ir kitose nuo populizmo bei pigių viešųjų ryšių viruso apsaugotose vietose.
Jau kuris laikas pranašaujamo dvipartinės sistemos triumfo išsigandusios kitos politinės scenos veikėjos su šiuo pavojumi kovoja, kaip išgali. Iš suskilusių liberalų įspūdingiau, žinoma, atrodo liberalcentristai. Valdanti partija gali demonstruoti savo galią – visus du ministrus ir net 8 Seimo narius, į agitacinius renginius išdidžiai leidžiančius sau važinėti tarnybiniu transportu.
Tuo tarpu iš politinio žemėlapio greitai išnyksianti V.Muntiano partija, jame taip ir neatsirasianti R.Ozolo partija bei prezidente save matančios K.Prunskienės partija ir vėl bando eksploatuoti „centro jėgų“ bei „vidurio kelio“ idėją.
Rengia vestuves – tiesa, ne itin triukšmingas. Lieka tiktai stebėtis – gal jie nėra girdėję apie tokį dalyką kaip infliacija?
Dar nykesnis vaizdas laukia tada, kai visi mugės dalyviai – neužmirškime daugiau nei dvidešimties prie starto linijos išsirikiavusių kitų politinių jėgų – ims demonstruoti brandą ir valstybinės televizijos eteryje susikaus „programomis bei idėjomis“. Opozicinių ir valdančiųjų partijų kova turėtų būti itin karšta, bekompromisė ir intriguojanti. Juk vienos yra opozicijoje, kitos pozicijoje būtent dėl savo programų skirtumų, ar ne?
Ir ką gi visi šie vudu strategijos ir taktikos šamanai, klampojantys užžėlusioje senvagėje, tikisi prisišaukti? Greičiausiai jie ir patys pastebėjo, jog elektorato aktyvumas atvirkščiai proporcingas jų aktyvumui. Nepaisant aktyvių pastangų vaizduoti susirūpinimą skaidrumu keičiant ir vėl atkeičiant rinkimų tvarką, įvedant balsavimą internetu.
Vietos valdžią jau dabar nusiteikę rinkti maždaug pusė rinkėjų. Labai tikėtina, kad rinkimuose dalyvaus 40 ar vos 30 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių.
Tuo tarpu nė viena iš pirmaujančių partijų greičiausiai jau nebeliuoktelės reitingų laipteliais į viršų tiek, kad taptų neginčijama rinkimų favorite. Antrajame ešelone esančių partijų didžiausias rūpestis – jame įsitvirtinti. Ką jau kalbėti apie tai, kad jos staiga patektų tarp lyderių.
Taip pat sunku tikėtis, kad kurių į pagrindinius trofėjus pretenduojančių partijų gretas lemtingai ištirpdytų kuris nors iš naujai įsisiautėsiančių senųjų skandalų – kovos dėl saugumo bei jame paslėptų 11 pažymų, Darbo partijos finansų.
Tai rinkimų kampaniją daro dar panašesnę į ritualines apeigas – visi renginiai, agitacinės kampanijos, reklama nukreipti ne tiek „į išorę“, kiek „į vidų“ – palaikyti ir stiprinti gerbėjų grupės kovinę dvasią.
Valdžios godulys liko tas pats – tikroji ir šįkart nesuvaidinta kova prasidės tik kitą dieną po rinkimų.
O vaidinti demokratines procedūras ir konkurenciją galutinai nusibodo. Ar nebegali?