Disidentinis judėjimas, kaip tam tikra pasipriešinimo sovietiniam režimui forma, pagrįsta žmogaus teisių ir laisvių ideologija, susiformavo 7-ojo dešimtmečio viduryje Rusijoje.
Būdingiausi disidentų pasipriešinimo bruožai - atvirumas, viešumas (ne pogrindinė veikla), veikimas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės normų. Tai taikūs protestai, dažniausiai - taikios demonstracijos (Lietuvoje retos) arba atvirų pareiškimų rašymas sovietų valdžios atstovams ir tarptautinėms organizacijoms.
Oficialiai lietuvių Helsinkio grupė (LHG) vadinosi Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomenine grupe. Jos nariai steigėjai buvo kunigas Karolis Garuckas, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas, poetė, pedagogė, buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus ir poetas, vertėjas Tomas Venclova.
Pirmieji grupės dokumentai buvo paskelbti 1976 m. gruodžio 1 d. Maskvoje rusų disidentų suorganizuotoje neoficialioje spaudos konferencijoje užsienio žurnalistams. Šiame susitikime pirmą kartą paskelbtas LHG susikūrimo manifestas.
Dokumente pabrėžiama, kad susikūrusi grupė „kreips didžiausią dėmesį į Helsinkio susitarimų humanitarinius paragrafus, liečiančius sąžinės, religijų, minties ir įsitikinimų laisvę, taip pat žmogiškųjų kontaktų (šeimų susijungimo, giminių lankymo) laisvę“. Manifeste atkreiptas dėmesys ne tik į žmogaus teisių pažeidimus, bet ir į patį Lietuvos okupacijos faktą.
Pagerbdama LHG 30-metį, „Ekstra“ kalbasi su Yale'io universiteto profesoriumi Tomu Venclova, kurio pirmiausia pasiteiravo: kas pastūmėjo į tais laikais nesaugų priešpriešos sovietiniam režimui kelią?
- Matote, tais laikais reikėjo pramušti tą tylos, melo, atsargumo kiautą. Mūsų inteligentija buvo labai atsargi, net perdėtai atsargi, teisinosi tuo, kad reikia saugoti tautinę substanciją, nes, neduok Dieve, pradėsi kelti galvą, tai visus išveš.
Tuo tarpu L.Brežnevo režimo laikais tokių baisių, staliniškų represijų pavojaus tikrai nebuvo. Ir buvo galima daryti daugiau, negu buvo daroma. Aš variau tokį privatų karą su tarybų valdžia maždaug nuo dvidešimties metų (T.Venclova gimė 1937 m., - red.), tai reiškėsi daugiausia tuo, kad rašiau ne tai, ką reikia. Ir net verčiau ne tai, ką reikia. Tuos vertimus kartais net pavykdavo išspausdinti, kada ne kada net iš to pragyventi.
Taip pat maždaug nuo dvidešimties metų neslėpiau ir savo įsitikinimų. Tai dariau ir privačiuose pokalbiuose, ir viešai. Ir stengiausi, kaip Aleksandras Solženicynas vėliau pradėjo raginti, gyventi nemeluodamas. Tai stengiausi daryti dar tada, kai ši frazė nebuvo pasakyta. Kažkaip galėjau egzistuoti, tam padėjo, tai tenka pripažinti, ir mano netriviali socialinė kilmė.
Bet laikui bėgant darėsi vis sunkiau - kultūrinio darbo galimybės man nutrūko. Kai jos nutrūko, parašiau atvirą laišką Lietuvos komunistų partijos centro komitetui, kuriame pasakiau viską, ką aš apie juos galvoju. Tiesa, mandagiai, be plūdimosi, bet pasakiau atvirai tai, kas jiems patiems nebuvo paslaptis, bet nebuvo viešai, raštu, išreikšta.
Parašęs tą laišką, pasakiau, kad dėl tokių aplinkybių man nėra jokios galimybės čia bandyti dirbti kultūrinį darbą, manau, kad nevykdau savo pareigos visuomenei ir sau pačiam, o Vakaruose galėčiau tą darbą atlikti daug sėkmingiau, tad, remdamasis Žmogaus teisių deklaracija ir galiojančiais įstatymais, paprašiau leisti man išvykti gyventi į užsienį.
Žinoma, tai buvo skandalingas laiškas, tų laikų daugumai inteligentijos, ypač Lietuvoje, jis atrodė tiesiog beprotiškas. Ne vienas tų laikų žinomas žmogus, kad ir režisierius Juozas Miltinis, man sakė, kad manęs niekas jokiomis aplinkybėmis niekur neišleis. Ko čia esą muistotės?! Atsakydavau, jei neišleis, tai pasodins! O kitų galimybių aš sau nemačiau.
Tada į mane kreipėsi Helsinkio grupės iniciatoriai kviesdami į tą grupę įstoti. Aš dvejojau, įstojau ne iš karto, sakiau, kad gali taip atsitikti, jog mane išmes iš Sovietų Sąjungos. Tada tokių dalykų atsitikdavo, tiesa, ne Pabaltijyje, bet Maskvoje. Panašiai buvo išmestas A.Solženicynas ar Mstislavas Rostropovičius, ar režisierius Jurijus Liubimovas.
Man vis dėlto prognozavo, kad liksiu čia, Lietuvoje, ir pateksiu į kalėjimą. Morališkai tai buvo visiškai nepriimtina situacija. Grupės steigėjai dar man sakė, jei jau tavęs nepasodins, o išsiųs į užsienį, tai būsi mūsų atstovas Vakaruose, kuris mums irgi reikalingas.
Kad ir kaip keista, virtau tuo šios grupės atstovu Vakaruose ir kurį laiką man tą darbą teko dirbti. Panašiai į Vakarus iš Maskvos pateko Liudmila Aleksejeva, kuri dalyvavo dabartiniame LHG 30-mečio minėjime Vilniuje. Iš ukrainiečių grupės Vakaruose atsidūrė dabar jau velionis generolas Piotras Grigorenka. Žymus dar Pilietinio karo dalyvis, II pasaulinio karo generolas, pasižymėjęs, daug kartų sužeistas, daug kartų apdovanotas, bet vienu momentu nusprendęs, kad sovietų valdžia jam nepatinka. Jis tai irgi atvirai pareikšdavo, bet jo liesti taip pat buvo ne visai patogu, tad kurį laiką buvo pasodintas į Černiachovsko (arba Įsruties) beprotnamį. Jį vėliau taip pat išmetė į Vakarus.
Tokiu būdu mes ten trise bandėme varyti šiokį tokį propagandinį darbą ir pramušti tylos bei melo kiautą. Tad mažutytis medaus lašelis yra suneštas ir mūsų.
Kitas dalykas - man atrodė labai svarbu, kad Lietuvos pogrindis, ankstyvasis disidentinis sąjūdis (Helsinkio grupė veikė atvirai, bet ryšių su pogrindžiu buvo gana intensyvių) įsilietų į visos Rytų Europos judėjimą, nes tokių judėjimų buvo Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Rusijoje ir kitur. Virtome lyg ir viena tų judėjimų grandžių. Tai buvo svarbu, nes buvo aišku kaip dieną, kad totalitarizmas gali griūti tik tada, jeigu grius vienu metu visur.
Supratome, kad ką nors daryti galime tik bendromis pastangomis, nes po vieną būtume buvę paprasčiausiai sunaikinti. Taip ir atsitiko - tarptautinis kolektyvas nuveikė kur kas reikšmingesnių darbų.
Trečia, mums buvo svarbu ne tiek ideologija, kiek asmeninis pavyzdys. Metodas, kurį pradėjo naudoti Indijos nepriklausomybės judėjimo įkūrėjas Mahatma Gandhi, kuriuo vėliau sekė Andrejus Sacharovas, rodė kelią ir kitiems. Lietuvių Helsinkio grupėje buvo svarbus ir pliuralizmo principas, joje galėjo ir turėjo būti įvairių pažiūrų žmonių: ir dešiniųjų, ir tikinčiųjų, ir netikinčių, ir nebūtinai etninių lietuvių. Nes žmogaus teisės, ir apskritai laisvė, nepriklausomybė, svarbūs ne tik katalikams ar dešiniesiems, bet visiems Lietuvos gyventojams. Nors tuo metu tą laisvę daugelis matė skirtingai.
Taigi, mūsų grupėje buvo toks miniatiūrinis būsimojo Seimo modelis. Bet manau, kad veikė jis sėkmingiau už Seimą, kadangi turėjome daugiau pakantumo ir pagarbos vienas kitam.
- Formaliai visuotinai pripažintos žmogaus teisės Lietuvoje garantuojamos jau ne vienerius metus. O realiai?
- Dėl to bent jau yra kur kas geriau negu sovietmečiu, čia negali būti dviejų nuomonių. Kur kas geriau! Tačiau idealas niekada nepasiekiamas. Galutinai tos teisės neužtikrinamos nei JAV, nei Anglijoje, nei Prancūzijoje. Yra kraštų, kur jos visai neužtikrinamos - Šiaurės Korėjoje ar Irake S.Husseino laikais, o ir dabar. Nekokia padėtis, kaip visi žinome, yra ir Rusijoje, bet ir ten geriau nei buvo sovietmečiu. Mano bičiuliams disidentams šiandien bent jau negresia kalėjimas, nors jų balsas ir nėra toks stiprus, kaip norėtųsi.
Lietuvoje, kaip sakiau, padėtis daug geresnė, tačiau bet kurioje valstybėje, net ir pačioje demokratiškiausioje, atsiras piktnaudžiavimų, nesusipratimų ir įvairių blogybių. Tuos dalykus reikia ir reikės sekti, stebėti, bandyti jiems priešintis. Ir čia reikšmę turi ne tik oficialūs teisėtvarkos organai, bet ir visuomeninės asociacijos, kurių viena yra ir Helsinkio grupė.
Atrodo, kad ji net ir dabar veikia? Nors aš nuo jos esu atitolęs, manau, kad mano darbas joje tarsi ir baigtas. Tačiau jeigu seni mano bičiuliai pakviestų, neatsisakyčiau ir vėl sudalyvauti.
- Užsiminėte, kad, rašant garsųjį laišką, inteligentija buvo pernelyg atsargi, pasyvi. Panašūs klausimai keliami ir dabar, po 30 metų. Ar nėra keista?
- Taip. Toks situacijų panašumo įspūdis susidaro. Inteligentija nejunta savo galios, tvirtina, kad jos neturi ir negalinti turėti. Tai nėra visiška tiesa. Tos inteligentiško pasipriešinimo blogiui tradicijos Lietuvoje buvo stiprios prieš pirmąją nepriklausomybę, kai veikė Povilas Višinskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Šatrijos Ragana, Vaižgantas ir daugelis kitų, kurie buvo tikri visuomenės dvasiniai vadovai.
Ta padėtis iš dalies išsilaikė net ir okupacijų periodu. Nors žmonės ir eidavo į kompromisus, tačiau būdavo svarbu, ką pasakys kad ir Vincas Mykolaitis-Putinas.
Dabar to yra daug mažiau. Inteligentija yra šiek tiek sutrikusi ir ne visada kalba ten ir tada, kai to būtinai reikėtų. Manau, kad laikui bėgant tie dalykai susitvarkys, bet dabartiniame Lietuvos kultūriniame visuomeniniame gyvenime toli gražu ne viskas mane džiugina. Pakrikimas, bohemos kultas man nėra priimtini, bet kalbu kaip senesnės kartos atstovas, o senieji visada paburba prieš jaunimą. Kai buvau jaunas, tai buvau lygiai toks pat.
- Kodėl sutrikusi? Kodėl, atėjus nepriklausomybei, nieko neištraukta iš stalčių?
- Tai labai blogai, nes kalbėta, kad duokite mums laisvę, mes parodysime, ką galime, bet nieko ypatinga neparodyta. Iš stalčių nieko neištraukė. Toje pačioje Rusijoje, Estijoje buvo geriau, radosi reikšmingų kūrinių stalčiuose. Pas mus atsirado vienas kitas, ir tie patys ne itin reikšmingi. Ką gi, liūdnoka. Tačiau reikšmingų kūrinių tuo metu parašė lietuvių emigracija, kuri yra atsvara tam, ko mums pritrūko sovietmečiu.
- LHG 30-mečio minėjime Seime vienoje salėje taikiai sėdėjo buvę politiniai kaliniai, disidentai ir sovietiniai funkcionieriai, kurie dabar užima aukštus postus. Ar tai susitaikymo, tolerancijos ženklas?
- Norėčiau manyti, kad tai tolerancijos ženklas ir summa summarum yra gerai. Žinoma, aš čia norėčiau palaikyti savo seną bičiulį lenkų disidentą Adamą Michniką, kuris sukūrė tokią formulę: „Amnestija, bet ne amnezija“.
Amnestuoti tuos žmones galima, nes tarp jų yra ir tokių, kurie nieko bloga nėra padarę, amnestuoti galima net ir tuos, kurie yra padarę ką nors bloga, bet nereikia užmiršti, kad to blogio buvo. Bet būčiau prieš tų žmonių nuolatinį persekiojimą, kaišiojimą į panosę jų buvusius veiksmus ar kalbas.
- Anuo metu Lietuvoje jausta stipri rusų disidentų parama, būta glaudžių ir įvairiapusių ryšių. Dabar ryšiai su Rusija gerokai suaižėję, draskomi politinių-ekonominių interesų. Ar kultūrininkai visuomenininkai galėtų imtis nors menkutės iniciatyvos, kad dabartinė įtampa bent kiek nuslūgtų, atsirastų daugiau tarpusavio supratimo?
- Dėl Rusijos klausimas yra sunkus, nes, deja, ten reikalai klostosi negerai. Ir ekonominiu požiūriu Rusijos spaudimas kaimyninėms valstybėms nėra priimtinas.
Deja, imperialistinė Rusijos praeitis šiek tiek grįžta. Labai garsiai nešaukčiau, kad Rusija yra vilkas, kuris rytoj mus suvalgys. Taip turbūt nėra ir taip nebus, bet labai neigiamų ir nesimpatiškų tendencijų Rusijoje šiandien yra.
O disidentai A.Sacharovo laikais tikrai buvo reikšmingi, svarbūs, visa propaganda Lietuvos naudai ėjo per Rusiją, mūsų pogrindžio spauda į Vakarus patekdavo per Maskvą. Rusų disidentai mums tada labai padėjo. Jie tebėra savo vietoje, jie tebevaro savo liniją.
Įrodymas, kad tarp mūsų gali būti bičiuliški ir abipusiškai naudingi santykiai, yra tai, kad sena mano bičiulė L.Aleksejeva šiuo metu yra Vilniuje. Nepriklausomos jėgos galėtų padaryti tam tikrą teigiamą įtaką net ir tarpvalstybiniams santykiams, bet tų pastangų mažoka.
Mane, pavyzdžiui, stebina visų viešai reiškiamas pasipiktinimas, kad Lietuvoje girdimos rusiškos dainos. Rašykite geresnes, kurias žmonės dainuotų mieliau už rusiškas, ir viskas bus gerai. Tai masinė neaukšto lygio kultūra, bet tokia primityvi rusofobija mane erzina.
- Kalbamės Vilniaus rotušėje, ant kurios sienos kabo iškalti JAV prezidento George'o W.Busho žodžiai: „Kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“. Ar tai tikrai tvirta garantija?
- Šimtaprocentinių garantijų nėra niekur ir niekada, tačiau 98,5 proc. duočiau. Iš tikrųjų galime jaustis kur kas saugiau ir mažiau bijoti didžiųjų kaimynų.
Šiuo klausimu noriu „Ekstros“ skaitytojus truputį pralinksminti, nes esu parafrazavęs du Salomėjos Nėries eilėraščius, nors retai rašau humoristinę poeziją. Pirmasis ketureilis būtų toks: „Lietuva skambės tautų brolijoj/NATO balsingiausioji styga/Lietuva grobikų jau nebijo/Budriai saugo milžino jėga“.
Antrasis, jau įstojus į ES, skamba šitaip: „Sutartys, kontraktai rankoj/Eurų kvapas toks svaigus/Nepraeis ivanų tankai/Čia jiems tikras kapas bus“.
Manau, kad šie du ketureiliai apibūdina tiek mano, tiek daugumos lietuvių nuotaikas.