Nepaisant to, jau dešimtmetį nuo garsiosios Mastrichto sutarties pasirašymo klausiame savęs, kokios Europos norime. Regis tai nėra lengvas klausimas. Palyginti ilgai, gal net per ilgai, bandėme į jį atsakyti iki galo neįsigilinę į tai, kas yra šio klausimo subjektas. Svarbiausia nuspręsti ne tai, kokios Europos norime mes, politikai ir aukšti pareigūnai, diena iš dienos dirbantys Europos Sąjungos institucijose. Svarbiausia suprasti, kokios Europos norime „mes“ – piliečiai.
Kai prieš penkmetį atsakingi Europos pareigūnai konstatavo, kad Europos Sąjunga neturės ateities, jei neužsitikrins aiškaus ir aktyvaus visuomenės palaikymo, buvo nuspręsta pradėti diskusiją, kurios pasekoje buvo sukurta ir priimta Sutartis, įtvirtinanti Konstituciją Europai, kurią visų dabartinių šalių narių vyriausybės pasirašė 2004 m. spalio 29 d. Romoje.
Be abejo, Konstitucinės sutarties tekstas nėra tobulas. Mūsų demokratinė valdymo sistema taip pat nėra tobula, tačiau tai geriausia mums žinoma santvarka. Politika – menas siekti to, kas įmanoma, lydimas sveikos ambicijos rytoj išbandyti tai, kas šiandien atrodo neįmanoma.
Kostitucinėje sutartyje mėginama pateikti sprendimų ar bent pasiūlyti pažangos kelių, kuriuos pasirinkusi Europos Sąjunga ir šalys narės galėtų įveikti didžiuosius iššūkius, atsiradusius dėl socialinės ir ekonominės realybės pačioje Europos Sąjungoje ir už jos ribų. Pagrindinis šios sutarties tikslas – veiksmingai atsiliepti į piliečių lūkesčius tokiose srityse, kaip aplinkos apsauga, energetikos politika, migracija, bendradarbiavimas siekiant plėtros, vidaus bei išorinis saugumas ir t. t.
Konstitucinė sutartis yra ypatingas žingsnis į priekį užsienio politikos srityje. Neveltui pradėjus ruošti naująjį dokumentą iškart buvo konstatuota, kad gyventojai daugiausiai vilčių į Europos Sąjungą deda dviejose srityse. Viena jų buvo susijusi su tikros laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimu, kita – su užsienio politika.
Naujajame dokumente keliami ambicingi tikslai, atspindintys Europos žmonių norą pagrįstai didžiuotis Europos Sąjunga, kuri būtų ne tik tarptautinių santykių subjektas, bet ir aktyvi dalyvė. Ypač tokia Europos Sąjunga, kuri įrodytų, kad gina ir skleidžia savo vertybes. Vertybes, kurios aiškiai ir garsiai skelbiamos pačioje Konstitucinės sutarties pradžioje. Tai, kad Europos Sąjungos pamatas yra pagarba žmogaus orumui, laisvė, demokratija, lygybė, įstatymo viršenybė ir ypač pagarba žmogaus teisėms.
Toliau Konstitucinėje sutartyje rašoma, kad Europos Sąjunga „skleis savo vertybes“ santykiuose su kitomis pasaulio šalimis, taip prisidėdama prie taikos ir saugumo kūrimo, tvarios planetos plėtros, tautų solidarumo ir tarpusavio pagarbos, laisvos ir teisingos prekybos, skurdo panaikinimo, žmogaus teisių apsaugos, griežto Tarptautinės teisės laikymosi ir jos plėtros.
Visa tai būtų tik gerų ketinimų sąrašas, jei Europos Sąjunga neturėtų pakankamai priemonių efektyviai veikti. Būtent todėl Konstitucinėje sutartyje numatoma, pavyzdžiui, prailginti ES Tarybos Pirmininko vadovavimo laikotarpį arba įstaigti Europos Sąjungos Užsienio reikalų ministro pareigybę, kuriai talkintų Europos išorinių veiskmų tarnyba. Taip pat akcentuojamas įvairių užsienio politikos priemonių suderinamumo užtikrinimas, poreikis tobulinti ir greitinti sprendimų priėmimo ir finansavimo procesus, arba savanoriško dalyvavimo pagrindu numatyti saugumo ir ginybos politikos stiprinimo mechanizmus.
Tokios naujovės Europos Sąjungai padėtų ateityje geriau įveikti tokias humanitarines krizes, kaip ta, kuri kilo 2004 m. gruodį Azijos pietryčius nusiaubus cunamiui arba praeitą pavasarį Libaną sukrėtus kariniam konfliktui. Įvedę šiuos pakeitimus, būtume geriau pasiruošę dalyvauti tokiose operacijose, kaip stebėtojų misija neseniai vykusiose rinkimuose Kongo Demokratinėje Respublikoje ar taikos palaikymo misija Kosove. Taip pat būtų lengviau imtis dar efektyvesnių ir ryžtingesnių veiksmų Artimųjų Rytų konflikte.
Mums reikia tokios Europos Sąjungos, kuri kalbėtu tvirtu, bet nearogantišku balsu diskutuojant tarptautiniu lygiu tokiomis ypatingai svarbiomis temomis, kaip klimato kaita, masinio naikinimo ginklų neplatinimas ar tarptautinės prekybos sistemos, susiesiančios ekonominę plėtrą su socialiniu teisingumu, kūrimas. Europa negali likti nuošalyje. O „mes“, piliečiai, neturėtume jai to leisti.
Konstitucinė sutartis sudaro sąlygas, kad Europos Sąjungos užsienio politika atitiktų piliečių lūkesčius. Tiesa ta, kad norint radikaliai pagerinti vis dar silpną užsienio politikos ir bendro šalių narių saugumo balansą, neužtenka vien priimti šią Sutartį, nes tam taip pat reikia aiškios visų Vyriausybių politinės valios. Tačiau Konstitucinė Sutartis tikrai yra būtina sąlyga šiam tikslui pasiekti.
Čia išdėstytų minčių ir kitų pamąstymų paskatintos, Ispanijos ir Liuksemburgo vyriausybės nusprendė sausio 26 d. Madride sušaukti neformalų Konstitucinę sutartį ratifikavusių šalių – kol kas aštuoniolikos – susitikimą, kuriame bus svarstoma, ko galime imtis, kad šiame dokumente aptarti nepaneigiami procesai būtų išsaugoti.
Užtikrinti Europos integracijos procesą augančiame, besikeičiančiame ir sudėtingame pasaulyje bus –jau dabar yra – iššūkis mūsų žemynui pirmaisiais XXI amžiaus metais. Ateinančios kartos mus vertins pagal tai, kiek pastangų įdėsime į šį darbą. Siekdami šio tikslo turėsime ne tik atgaivinti Europos Sąjungos kūrėjų, tokių kaip Schumanas ir Monnet, dvasią, bet ir pasitelkti reikiamas priemones, o Konstitucinė sutartis, be abejo, būtų geriausias jau turimas instrumentas. Jei jos nebūtų, reikėtų sukurti kitą – panašų.
Miguelis Ángelas Moratinosas yra Ispanijos Karalystės Užsienio reikalų ir bendradarbiavimo ministras, o Jeanas Asselbornas yra Didžiosios Liuksemburgo Kunigaikštystės premjero pavaduotojas ir Užsienio reikalų ir migracijos ministras.