Tiek pačius somaliečius, tiek procesais toje šalyje besidominčią pasaulio bendrijos dalį naujų metų išvakarėse turėjo nustebinti greitas įvykių eigos posūkis šiame krašte.
Iš tiesų dar prieš mėnesį „Islamo teismų sąjunga“ valdė kone visą pietinę Somalio dalį (šiaurės vakaruose bei šiaurės rytuose yra įsikūrusios palyginti gyvybingos Somalilendo ir Puntlando valstybėlės).
Maža to, ji buvo apsupusi ir ultimatumais grasino pereinamajai šalies vyriausybei, įsikūrusiai Baidoa vietovėje. Tuomet atrodė, kad pastaroji neatsilaikys, ir Somalio laukė talibanizacijos procesas.
Tačiau taip, bent kol kas, neįvyko – krikščioniškai Etiopijai įvedus savo karines pajėgas, jų padedamos pereinamosios vyriausybės pajėgos išstūmė vadinamuosius islamistus iš visų didesnių urbanizuotų centrų, tarp jų ir Somalio sostinės Mogadišo.
Nors tokia įvykių klotis galėjo sukelti ankstyvą antiislamistiškai nusiteikusių jėgų (tiek vietinių, tiek užsienio) euforiją, svarstytinas klausimas, ar „Islamo teismų sąjungos“ pralaimėjimas Somalyje yra galutinis? Jei ne, kas gali laukti šio pilietinio karo beveik du dešimtmečius alinamo krašto?
Pirmiausia svarbu atsakyti, į klausimą, kas yra ir kam atstovauja „Islamo teismų sąjunga“?
Islamo teismų sistema musulmoniškame Somalyje (pirmiausia Mogadiše) pradėjo formuotis prieš dešimtmetį kaip atsvara anarchijai, prasidėjusiai po kvazisocialistinės Somalio valstybės visiško subyrėjimo ir tarptautinių organizacijų nesėkmės atkurti jos valstybingumą praėjusio dešimtmečio viduryje.
Aiškų ir griežtą teisingumą pasiūlę „islamo teismai“ vietinių buvo sutikti palankiai – vadovaudamiesi dieviškąja islamo teise “šaryja”, kuriai iš esmės pritaria didžioji dalis krašto gyventojų, savo jurisdikcijoje esančiuose rajonuose jie užtikrino sąlyginį saugumą ir tvarką.
Apžvalgininkai pastaruoju metu „Islamo teismus“ buvo pradėję lyginti su Afganistaną valdžiusiu Talibanu. Bet nors panašumų tarp abiejų judėjimų išties esama, yra ir pamatinių skirtumų. Tiek Talibanas, tiek „Islamo teismų sąjunga“ savo kraštuose siekė reislamizuoti jų visuomenes, bet Talibanas priskirtinas neofundamentalistams, o ITS yra tipiškas islamistų judėjimas.
Kaip ir kiti musulmonų fundamentalistai, Talibanas buvo retrospektyvus – šio judėjimo žiūra nukreipta į tariamą „aukso amžių“, siejamą su Mahometu ir jo bendražygiais, gyvenusiais VII amžiuje. Talibanas tiesiogine tų žodžių prasme siekė sugrąžinti afganistaniečius į viduramžišką gyvenimo būdą – be modernių technologijų, be mokslo pažangos ir pasiekimų, be emancipacijos.
Islamizmas yra futuristiškas – jis orientuotas į ateitį, ir išaukština tik pavienius praeities epizodus. Islamistai nesikrato technologinės pažangos, tik reikalauja, kad jos naudojimas būtų islamiškai moralus.
Esminis skirtumas tarp musulmonų fundamentalistų ir islamistų yra tas, kad islamistai šventus tekstus naudoja ne pažodžiui, bet interpretuodami juos savaip, kad šie atitiktų jų ideologijas bei politines programas.
Be to, ITS vadovai, pavyzdžiui, charizmatiškasis Aweysas, yra nepalyginti labiau apsišvietę nei mažaraštis Talibano vadovas Umaras. Būtent išsilavinimo stoka sudaro sąlygas fundamentalizmui vešėti, o daugelis islamistų lyderių pasaulyje, priešingai, yra puikiai išsilavinę.
Dėl šių ir kitų (struktūrinių bei istorinių) priežasčių būtų galima manyti, kad Somalis, jei jame įsigalėtų ITS ar kitas giminingas judėjimas, taptų labiau islamiškas, bet vargu ar „talibaniškas“.
JAV „Islamo teismų sąjungą“ kaltina sudarius sąlygas džihadiniam terorizmui tarpti savo valdytose teritorijose, o patį Aweysą įrašė į su terorizmu susijusių asmenų sąrašą. Ir nors išties Somalyje saugią užuovėją buvo radę dešimtys džihadistų, nieko panašaus į “al-Qaida” treniruočių stovyklų tinklą, koks buvo Afganistane, Somalyje nebuvo.
O ir pačios ITS lyderiai nuolat neigė bičiuliavęsi su teroristais. “International Crisis Group” vienoje savo ataskaitų apie procesus Somalyje įtaigavo, jog nepaisant visiškos anarchijos krašte, tarptautinio terorizmo tendencijos Somalyje liko nežymios. Suprantama, padėtis, galėjo greitai pasikeisti.
Todėl JAV su kaimynine Etiopija ėmėsi ryžtingų veiksmų sutriuškinti ITS. Čia vėl prisimena paralelė su 2001 metų invazija į Afganistaną. Tik šį sykį, skirtingai nuo Afganistano atvejo, JAV ėmėsi veikti netiesiogiai, didžiąją viešai matomos naštos dalį patikėdama sąjungininke šioje konfrontacijoje tapusiai Etiopijai.
Sunku pasakyti, kaip buvo pasidalytas darbas ir kas už tai pažadėta Etiopijai. Bet viena aišku, kad be JAV paramos Etiopija nebūtų ryžusis įsiveržti į Somalį bei stoti į atvirą kovą su „Islamo teismų sąjunga“. Neabejotina ir tai, kad be JAV dalyvavimo ITS pajėgos nebūtų taip greitai „ištirpusios“, kaip tai įvyko dabar.
Pentagono atstovai mano atradę naują kovojimo su antiamerikinėmis jėgomis būdą – ne didelėmis JAV kariškių pajėgomis, o per suinteresuotų kaimyninių valstybių pajėgas, jas visokeriopai globojant.
Pentagonas pripažįsta teikęs naujausią žvalgybinę informaciją Etiopijai bei pasiuntęs specialiųjų pajėgų kariškius prisijungti prie puolančios Etiopijos armijos Somalio teritorijoje. Vėliau amerikiečiai išvien su Etiopijos oro pajėgomis bombardavo islamistų įtvitinimus.
Ar „Islamo teismų sąjunga“ jau sutriuškinta?
Kaip savo struktūrą ir vadovybę turėjusi organizacija, matyt, taip. Bet kaip masinis Somalio visuomenės reislamizacijos siekiantis judėjimas – vargu.
Todėl būtų galima prognozuoti, kad kova nėra baigta, o baigiasi galbūt tik vienas iš jos raundų. Tikėtina, kad dabar islamistai ieškos paramos tarp lauko vadų, mėgins vienytis su oficialiąja valdžia nepatenkintų klanų vadais, taip praplėsdami frontą. Panašus procesas vyksta ir Afganistane, kur Talibano likučiai ieško paramos tarp vietinių Karzai valdžia ir šalies okupacija nepatenkintų gyventojų.
Tačiau Somalio islamistai, nors akivaizdžiai pralaimėjo šį mūšį, kartu į savo rankas gavo ir naują kozirį – dabar jie galės įtikinėti visuomenę, kad Somalyje ir taip jau nekenčiama JAV darsyk parodė savo tikrąjį veidą – ji siekia nuislaminti pasaulio, tarp jų ir Somalio, musulmonus. Tuo tikslu ji pasisamdė nemusulmonišką Etiopiją, kuri, pati to nesuvokdama, dalyvauja didžiajame civilizacijų konflikte.
Kitaip tariant, ITS nuvertimo epizodas tiek Somalio, tiek viso pasaulio islamistams yra akivaizdus įrodymas, kad kruvinas civilizacijų susidūrimas jau vyksta, ir kad jį eskaluoja JAV bei jos sąjungininkės (nemusulmoniškos valstybės).
Todėl Jungtinėms Valstijoms ši pergalė, kaip ir jau ne viena musulmoniškuose kraštuose, gali virsti dar viena „Pyro pergale“. Ir jei ne fizine prasme (JAV savo kariškių Somalyje galbūt ir nedislokuos), tai bent ideologine – pasaulio musulmonijos (ir net nuosaikiosios) akyse JAV indėlis sutriuškinant ITS tikrai nebus vertinamas teigiamai.
Vis dėlto, didžiausia grėsmė besiklostančioje situacijoje kyla Etiopijai. Jos silpnai valdžiai iššūkių iki šiol ir taip pakako – konfliktas su atskalūne musulmoniškąja Eritrėja, Etiopijos musulmonų mažumos separatistiniai kovos veiksmai.
Etiopijos valdžia suskubo paskelbti, kad sieks kuo greičiau išvesti savo karines pajėgas iš Somalio, kur jos vietinių yra pradėtos puldinėti sostinėje Mogadiše. Okupantės įvaizdis tarp somaliečių Etiopijai yra labai žalingas. Ypač jei Somalio valdžia nesugebės įsitvirtinti, ir Somalis vėl panirs į pilietinį karą. Tokia įvykių kryptis kol kas lieka realiausia.