Neperdedant galima teigti: tai buvo gal netgi sunkiausias metas V.Adamkaus gyvenime, įskaitant ir pasitraukimą iš tėvynės.
Prezidentas – vienišas. Toks vienišas, kad sunku ir prisiminti kitą tokį atvejį šalies valdovų istorijoje.
Vytautas ir tas blogiausiu atveju dar galėdavo kreiptis pagalbos į kryžiuočius. V.Adamkus jau seniai neturi į ką kreiptis.
VSD skandalas parodė: prezidento neremia nei konservatoriai, nei liberalai, kuriais jis taip kliovėsi ir kaip prezidentas, ir kaip pilietis, o kairiųjų parama nešildo, nes laikina ji, tik iš reikalo.
Kaip ir santykiai su visu Seimu. Prezidento veto atmetami, į jo žodžius neįsiklausoma, jis net šantažuojamas: „Daryk taip, arba...“
Svetimas tarp politikų. Nepriimtinas visiems. Kalamas ir landsbergininkų, ir paksininkų, ir buvusių savo patarėjų.
Bet prezidentas vis dar be konkurencijos – populiariausias valstybės vyras tarp žmonių.
Tik ir vėl – V.Adamkus neturi savo būrio fanatikų degančiomis akimis, o be jų Lietuvos politikoje niekas dar negali jaustis saugiai.
V.Adamkus pats pripažino, kad pirmoji kadencija buvo lengvesnė.
Ne tik todėl, kad žemės grąžinimas Lietuvoje seniai virto valdininkų valdininkėlių kažkur ir kažkaip įgytos žemės perkėlimu prie ežerų, upių, parkų ar net atviru grobimu iš tikrųjų jos savininkų, o tūkstančių apgautųjų kritiški žvilgsniai – pirmiausia į prezidentą.
Teoriškai antroji kadencija turėjo būti lengvesnė. Pirmąją kadenciją V.Adamkus baigė, kai Lietuva dar nebuvo nei NATO, nei ES narė. Antrąją pradėjo jau po įstojimo.
Bet vidaus politika dabar tokia fragmentuota, o ateitis neaiški, kad 1999-ųjų pavasaris, kai V.Adamkus paragino atsistatydinti premjerą G.Vagnorių, o supykę konservatoriai liepė pačiam ieškotis premjero, tėra vaikų žaidimas, palyginti su ta politine koše, kuri svyla dabar.
Pastaruosius kelerius metus politika Lietuvoje taip sparčiai bulvarėjo, jog tapo tokia vulgari, kad toliau jau nebėra kur. Cinizmo, paranojos ir prasto skonio sąjunga.
Ei, klausykitės: politinio prieglobsčio Rusijoje pasiprašęs V.Uspaskichas grįš prieš savivaldybių tarybų rinkimus ir tada Darbo partija visiems duos į kaulus!
Darbo partija tai skelbė Kremliaus surengtų Sausio 13-osios žudynių 16-ųjų metinių išvakarėse.
Ką nors Lietuvoje dar jaudina tokia paralelė – Maskva ir V.Uspaskichą, ir Sausio 13-osios žudikus ta pačia ranka gina nuo Lietuvos teisingumo?
Jei jaudintų, bent jau tokiu metu neskelbtų apie tokį sugrįžimą.
Vieša paslaptis ir tai, kad vietą šios partijos sąraše galima nusipirkti už 50 tūkst. litų.
Tuo pat metu Teisingumo ministerija Molėtų rajone atidaro pirčių ir poilsio kompleksą.
Turimi seniai turėjo būti privatizuoti, o čia, še tau, – dar vienas nuo žmonių akių uždaras valdininkų rojaus kampelis.
Tuo tarpu centrizmo dainius R.Ozolas metasi į glėbį ir buvusiam V.Uspaskicho bendražygiui V.Muntianui, ir Rusijos ambasadorės vaidmenį Lietuvos Vyriausybėje atliekančiai K.Prunskienei.
Kas galėjo pagalvoti? Šitokius piruetus išdarinėja tas pats R.Ozolas, kurio vadovaujama Centro sąjunga pirmą kartą atvedė V.Adamkų į S.Daukanto aikštės rūmus?
Buvęs Sąjūdžio šviesulys, vienas V.Adamkaus „naujosios politikos“ architektų, turškiasi senosios nomenklatūrinės politikos baloje ir krykštauja iš džiaugsmo.
Pats V.Adamkus antrosios kadencijos metu taip pat darė gerokai daugiau klaidų.
Neretai – vaikiškų, pavyzdžiui, patarėjo E.Bagdono gynimas Turniškių skandalo metu, „unitazų skandalas“.
Neretai klaidos – iš vienišumo. Išsivadavimas iš „abonento“ pinklių brangiai kainavo prezidentui.
Mokestis – ir augantis nepasitikėjimas aplinka, ir didėjantis pasitikėjimas tais, kurie moka meistriškai pasinaudoti valdovo vienatve.
Laikas bėga nenumaldomai. Dar pustrečių metų, ir V.Adamkus paliks politikos areną.
Kas jį pakeis? Apskritai ar įmanoma V.Adamkų pakeisti?
Nors šventa vieta tuščia nebūna, sunkumai garantuoti.
Išeivija antro V.Adamkaus nebeturi, o tarp vietinių jam lygaus nebuvo prieš penkerius metus, nebus ir po pustrečių.
Lyderių mantijas tik tik, bet ir tai nedrąsiai, pradeda matuotis 50-mečiai. V.Landsbergis ir A.Brazauskas pasitraukė taip, kad viena koja pasiliktų, o valstybei jau seniai verkiant reikia 40-mečių lyderių.
Ar šiaip suksi, ar kitaip, klausimas, kas pakeis V.Adamkų, kasdien vis garsiau skambės antrosios jo kadencijos antrojoje pusėje.