Vienas iš pavyzdžių – konservatorių 1992 metais numarinta Jamalo – Vakarų Europos dujotiekio atkarpa nuo Joniškio iki Tauragės. Dėl tokio politinio sprendimo Lietuva kasmet už dujų tranzitą negauna apie tris šimtus milijonų litų ir niekada jų nebegaus.
Neleidę Vokietijos BASF koncerno „Wintershall“ dukterinei įmonei Marijos žemėje užkasti rusiškų vamzdžių tokio sprendimo autoriai matyt tikėjosi sulaukti politinių dividendų už antirusišką veiklą, tačiau apsikvailino.
Kad 1992 metų politinis sprendimas nebuvo protingas, šiemet aktyviausiai skelbė pats dabartinis konservatorių lyderis Andrius Kubilius. Jo protesto balsas prieš Baltijos dugnu Rusiją su Vokietija sujungsiantį dujotiekį buvo girdimas aiškiai. Noras Lietuvoje turėti dujotiekio atkarpą ir skaičiuoti už tranzitą gautus pinigus – dar aiškiau.
Bet per vėlai. Mat Rusija ir Vokietija jau prieš penkerius metus buvo paskelbusį dujotiekio projektą, tad protestuoti ir diskutuoti buvo gražaus laiko. Bet, matyt, ir čia kyšo politinio sprendimo patylėti iki palankiausio momento ausys.
Apskritai viena iš politikos amoralumo sudėtinių dalių yra politiniai sprendimai paviešinti priešininkų klastas, kriminalinius nusikaltimus, išskalbti apatinius baltinius ne tada, kai tie baltiniai išpurvinami, užfiksuojamos klastos ar nusikaltimai, o tada, kai tai politiškai naudinga tas žinias skelbiantiesiems. Retsykiais net balansuojama ant baudžiamojo kodekso straipsnio apie nusikaltimo slėpimą ribos. Bet noras savo taupyklėn įsimesti bent vieną - nors ir kruviną - grašį toks didelis, jog aptemdo dar likusį protą ir net padorumo instinktą.
Atrodo, kad Lietuvoje brandinamas dar vienas politinis sprendimas, o viena iš jo bendraautorių yra besitaikanti į prezidento krėslą valstiečių liaudininkų lyderė, žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė. Ji siūlo 50 tūkst. hektarų valstybinių miškų išdalyti kaip kompensacijas už miestuose išperkamą žemę. Paprasčiau sakant – sunaikinti dvi šalies urėdijas.
Nuo kada Žemės ūkio ministerijai parūpo miestiečiai?
Galima įtarti, kad to susirūpinimo daigai į dienos šviesą prasikalė šiek tiek daugiau kaip prieš dvejus metus. Šalies žiniasklaidoje pasirodė pirmieji vieši samprotavimai apie tai, kad Lietuvos medienos pramonei katastrofiškai trūksta žaliavos, o dėl to kalčiausios yra valstybės miškus prižiūrinčios valstybinės urėdijos. Atseit, jeigu miškai būtų privatūs, pramonė klestėtų ir dirbtų valstybės ir jos piliečių gerovei.
Akylesnis skaitytojas jau tada suvokė, kad net pirmakursiam žurnalistikos studentui gėdą darantis, abstrakčiais argumentais „kai kas“, „kažkur“, „kažkada“, kažkokių mistinių mokslininkų samprotavimais paramstytas rašinys – žvalgybinis.
Tas, kas jam skyrė pinigų, pradėjo ilgalaikę investiciją, kurios tikslas – privatizuoti paskutinį likusį vertingą materialų Lietuvos turtą - miškus.
Tam pasipriešino net pati gamta. 2005 metų sausio 8 – 9 dienomis “Ervino” uraganas vien valstybiniuose šalies miškuose išvertė arba išlaužė apie puspenkto šimto tūkstančių kubinių metrų medienos – apie 12 procentų visos per metus iškertamos.
Po tokios gamtos „dovanos“ medienos pramonei valstybinių miškų privatizavimo šalininkai trumpam buvo „pasitraukę į pogrindį“.
Tačiau jau 2005 metų balandžio mėnesį Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas A.Gaižutis „Verslo žinioms“ tvirtino, kad „Lietuvoje kasmet priauga apie 12–14 milijonų kubinių metrų medienos. Iškertama perpus mažiau. Todėl neišnaudojama daug galimybių, o pramonė stokoja žaliavos“,- baigė savo mintį melu A.Gaižutis. Nes tame pačiame straipsnyje pateikiama ir specialistų išvada, kurioje prognozuojama, jog „artimiausiu metu Lietuvoje medienos nepritrūksime“.
Kol politikai tyrinėjo padėtį, specialistai diskutavo, o Lietuvos piliečiai kraipė galvas, trinktelėjo sunkesnė artilerija. Lietuvos miškų instituto direktoriaus pavaduotojas, Lietuvos miškininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas S.Mizaras vienoje iš mokslinių ataskaitų pareiškė, jog reikėtų privatizuoti IV grupės – ūkinei veiklai tinkančius valstybinius miškus.
Šiaip jau mokslinės ataskaitos domina gana siaurą specialistų ratą, tačiau S.Mizaro mintys žaibu pasklido visoje žiniasklaidoje, o Privačių miškų savininkų asociacija kreipėsi į Seimą siūlydama Miškų įstatyme panaikinti teiginį apie valstybinės miškų nuosavybės vyravimą Lietuvoje.
Tačiau, matyt, politikams įtaką daro ir tai, kad, kaip teigia visuomenės nuomonės apklausos rezultatai, 59 procentai Lietuvos gyventojų nepritaria miškų privatizavimui. Sutikti su tokia nuomone verta jau vien todėl, kad ant nosies ir vieni, ir kiti rinkimai. Arba ieškoti kompromiso.
Regis, tokiu pasirodė vėlgi ir Žemės ūkio ministerijos aršiai palaikytas siūlymas grąžinti žemę miško parkuose. Jį apramino tik Seimo priimtos įstatymo pataisos nepasirašęs Prezidentas.
Bet ministrė K.Prunskienė nesudėjo ginklų, o pareiškė, kad „Galima eiti dviem keliais. Šiuo keliu, kuriuo einama ir kurį prezidentas vetavo, galima eiti kitu keliu į tą patį rezultatą - pakoreguojant miškų parkų teritorijas“. Neoficialiais duomenimis toks koregavimas miško parkus būtų sumažinęs septyniais šimtais hektarų.
Tačiau užpraėjusių metų rugpjūčio 25-ąją Žemės ūkio ministerijos sekretoriaus K.Sivickio pateiktoje pažymoje, kurioje yra siūlymas apsvarstyti galimybę už valstybės miestuose išperkamą žemę kompensuoti valstybinių miškų urėdijų valdomais miškais jau kalbama apie 50 tūkst. hektarų.
Lietuvoje privatizavimo fonde yra palikta apie 300 tūkstančių hektarų miško. Iš to ploto galima rasti geresnių nei, anot K.Sivickio, menkaverčių valstybinių. Tačiau žemės ūkio ministerijos akys vis dėlto krypsta į valstybinius, todėl logiškai peršasi išvada, kad problema yra ne miškuose, o privatizuoti valstybinius trokštančiose galvose.
Sudėliojus viską į lentynėles aiškėja, kad privatizuoti miškus nėra naudinga valstybei. Tai, anot Lietuvos žemės ūkio universiteto, Lietuvos miškų instituto, Lietuvos valstybinės miškotvarkos tarnybos mokslininkų ir specialistų rodo ir užsienio valstybių politika. Antai Suomijoje, Švedijoje iš privačių savininkų, bendrovių miškai išperkami ir grąžinami į valstybės fondą.
Vokietijoje, Šveicarijoje valstybinių miškų yra daugiau kaip pusė, Lenkijoje – net 83 procentai. Tai rodo ir patirtis Lietuvoje, kurioje net penktadalis privačiuose miškuose iškirstų plotų virsta dykynėmis arba menkaverčiais plotais. Valstybiniuose miškuose tokio vienadienio vartotojiško požiūrio į mišką nėra. Tai garantuoja ilgametės miškininkystės tradicijos ir griežta kontrolės sistema. Tad protingas sprendimas būtų elgtis taip pat, kaip tai daro senas laisvos rinkos tradicijas turinčios valstybės.
Tuo labiau, kad politinis sprendimas privatizuoti valstybinius miškus būtų ne tik neprotingas ekonominiu požiūriu, bet ir žalingas socialine prasme. Plūstelėtų nauja korupcijos banga, kreivai vieni į kitus žiūrėtų kiršinami žmonės, o šiame sudrumstame vandenyje valstybe save vadinantys politikai galėtų lengviau gaudyti sau reikalingas žuvis.
Kas gali paneigti, kad, vėlgi kaip sako profesoriai, habilituoti daktarai R.Deltuvas, A.Vasiliauskas, E.Riepšas, A.Juodvalkis, S.Karazija, J.Kenstavičius, J.Ruseckas, A.Kuliešis ir kiti, „leidus privatizuoti valstybinius miškus didžiąją dalį jų privatizuotų ne Lietuvos ūkininkai ar kiti Lietuvos piliečiai, o stambios užsienio firmos, kurių pagrindinis tikslas būtų medienos ruoša, gaunamas pelnas, bet jokiu būdu ne investicijos į mišką – Lietuvos nacionalini turtą“.
Nejauku net galvoti, bet gali būti ir taip, kad pagrindiniai idėjos privatizuoti miškus politiniu sprendimu iniciatoriai ir „buldozeriai“ iš būsimų pirkėjų laukia atlygio, kurio reikia savo ambicijoms įgyvendinti. Sėsti į pelningas vietas ar net Prezidento kėdę, pavyzdžiui.
Pasaulio banke dabar dirbantis išeivis iš Lietuvos sykį prasitarė, kad bandytų tapti kandidatu į Lietuvos prezidentus tik tada, jeigu turėtų sukaupęs apie 30 milijonų JAV dolerių. Tiek, jo manymu reikia rinkiminei kampanijai ir išlikti nepriklausomam nuo potencialių rėmėjų.
Gal tiek ir kainuoja politinis sprendimas privatizuoti valstybinius Lietuvos miškus?