Tikina 5 metus pieno neragavusi, o ką jau kalbėti apie grietinę ar sviestą. Esą ir maisto produktų jai niekas neparneša, niekas malkomis nepasirūpina, vandentiekio neįveda.
Kai meras suskubo skambinti Lekėčių seniūnui Albinui Kubiliui ir poškinti apie tragišką situaciją, tas vos krėslan spėjo atsisėsti. Kaip gi taip? Juk veža Janiną pas gydytojus, veža į parduotuvę ir prižiūri labiau nei kitus. Neužmiršta nei prieš šventes, nei kitomis progomis – pamalonina dovanėlėmis ir pinigėliais.
Regis ir socialinio darbo organizatorė Alvyda Kirkickienė čia užsuka dažniau, nei pas kaimynę paplepėti, nors J. Margienės laiške merui ji apibūdinta, kaip „sėdinti seniūnijoje ir nieko neveikianti, nors galėtų dažniau ateiti, trobą sutvarkyti, ir kitus darbus nudirbti“.
Į Janinos gryčią ir parapijos kunigas Gediminas Marcinkevičius ateina, o dažnai ir gydytojas Kęstutis Skvernevičius. Regis dėmesio ši, Šėtijų kaimo gyventoja sulaukia ir iš kaimynų vaikų, kurie atneša malkų, o rūpestingos kaimynės pakuria krosnį, parūpina vaistų, šilto maisto... Et, visko neišminėsi. Kitas būtų dėkingas už tokią pagalbą, bet J. Margienė nepratusi sakyti „ačiū“.
Kaimo žmonės turi auksinę kantrybę, tačiau vieną dieną neištvėrė. Atvažiavo rajono vadovas pas J. Margienę, susirinko kaimynai, klebonas, kunigas, seniūnas ir socialinio darbo organizatorė – visi, kas norėjo akis į akį išsiaiškinti, kaip gero linkėję, liko apjuodinti. O gal tą piktą laišką rašė ne Janina, o koks piktavalis?
Nedidelis medinis namukas, kuriame gyvena J. Margienė, niekuo neišsiskiria. Kuomet visi rinkosi jos kieman, čia neseniai buvo atvykę giminaičiai - atvežė senolei lauktuvių, domėjosi, ar nieko nereikia, kaip jaučiasi. Namai buvo šilti, prikūrenti, o netikėtus svečius sutikusi J. Margienė tvirtai stovėjo virtuvėje (nors laiške rašė, jog iš ligos patalo nepakyla).
„Čia visi susirinkom, kad galėtume išsiaiškinti, sugebam mes žmogų išgelbėti nuo vargų ir rūpesčių, ar nesugebam“, - porino J. Bertašius. Bet J. Margienė ir pradėjo vardyti, jog reikia malkų, maisto... Patikino, jog nei seniūnas, nei klebonas, nei kiti tądien susirinkę žmonės jai nepadedantys. Tiesa, sakė gydytojas kviečiamas visada atvyksta, todėl „ant daktaro negalinti sakyti blogo žodžio“.
Kai Lekėčių ambulatorijos vyr. gydytojas K.Skvernevičius bandė priminti Janinai, jog seniūnas moterimi nuolat rūpinasi, ši net į kalbas nesileido – liepė nenervinti ir tylėti. Paskui moteris lyg ir pripažino buvus seniūną, gydytoją ir kunigą, tačiau patikino, jog „kas iš to, jeigu atėjo ir išėjo“. Ji norėtų, kad ją keliskart per savaitę seniūnas lankytų.
Janinos namuose nėra vandentiekio, tačiau kalta pati moteris - seniūnija organizavo vandentiekio trasos vedimą į jos namus, tačiau ji išvijo darbininkus. Bandžius aiškintis situaciją, J.Margienė pareiškė šia tema nekalbėsianti. Ji susirinkusiems liepė neaušinti burnų, esą vis tiek nieko gero iš to nebus. Patikino, jeigu jai kas duotų tūkstantį litų, tai galėtų prisipirkti malkų, o tas pusšimtis litų, įteiktas prieš šventes – menka paguoda.
Socialinė darbuotoja J. Margienę lankė sausio 5, 7, 12 dienomis. Pastarąjį kartą norėjo nuvežti pas akių gydytoją konsultacijai, tačiau Janina nesutiko. Buvo atsižvelgta ir kitą J. Margienės prašymą – apgyvendino jos sodyboje šeimą, kuri prižiūrėtų moterį. Laima Šventoraitienė su šeima trejus metus, kaip artimiausią žmogų, prižiūrėjo Janiną, tačiau neištvėrusi pažeminimo išsikraustė.
Paniekos sulaukė kiti, kas nešė maistą, kas prižiūrėjo, rūpinosi. Laiške seniūną „fašistu“ išvadinusi J.Margienė, kaimynų teigimu, tvirtino niekam laiškų nerašiusi, bet jos raštą atpažino kaimynai. Gal sąžinė prabudo? Panorusiems viską iškloti tiesiai į akis, J. Margienė užtrenkė duris. Užsidarė savo kambarėlyje ir po vieną kvietėsi pabendrauti.
Pirmasis su ja šnektelėjo rajono vadovas, po jo – gydytojas, A. Kirkickienė ir giminaičiai. Šiems pareiškė visą turtą perrašysianti klebonijai.
Seniūnijos socialinių reikalų komiteto narys, stebėjęs beprasmišką diskusiją, neiškentė nereplikavęs: „J. Margienė terorizuoja ne tik visą kaimą, bet ir rajoną“. Žmonės kalbėjo, jog Janina nebuvo pratusi lenkti nugaros, nemačiusi nepriteklių. Vyras dirbęs veterinarijos gydytoju, buvęs puikus specialistas ir už tai jį žmonės vertinę. Tačiau po jo mirties moteriai teko pačiai savimi pasirūpinti. Vaikų jie nesusilaukė, tad dabar, senatvėje, viena paguoda – kaimynai ir socialiniai darbuotojai.
Kad J. Margienė mažiau ignoruotų pagalbininkus, meras siūlė atneštus produktus, lankymo datas registruoti specialiame žurnale.
„Man žmonės pasiguodžia, kad būna Janinos apkaltinti, jog vagia malkas, bet negirdėjau, kad būtų kviesta policija. Moteris pati maišosi savo pasakojimuose, todėl sunku atsirinkti kur tiesa, o kur melas“, - kalbėjo klebonas G. Marcinkevičius.
21 Lekėčių seniūnijos gyventojas padėjo J. Margienei, teikė jai socialines paslaugas, tačiau dabar visi kategoriškai atsisako su ja bendrauti. Nors, praėjus skauduliui, vėl vaikai atneš malkų, kaimynai kūrens krosnį... O seniūnas A. Kubilius ir A. Kirkickienė taip pat neužmirš vienišos Šėtijų kaimo gyventojos J. Margienės.