Petro tikėjimas - III eilinis sekmadienis

Biblijos istorikai vadina apaštalų mokinį Luką, Evangelijos ir Apaštalų darbų autorių, pirmuoju Bažnyčios istoriku. Lukas ketina išdėstyti istoriją, kurią išgirdo iš apaštalų lūpų. Tie, kurie matė nuo pradžios (plg. Lk 1,2), tie kurie patyrė, „kas buvo nuo pradžios“ (1 Jn 1,1), jie „perdavė“ Lukui ir kitiems apaštalų mokiniams tai, kas „buvo pradžioje“ (Jn 1,1). Visos keturios Evangelijos aprašo Žodžio, kuris buvo ir yra Pradžia, istoriją. Bet ar Pradžia, t.y. visatą sukūrusi Pirmoji priežastis, turi istoriją?

Taip, turi. Nes Pradžia, daugelį amžių ir daugelio ieškota širdimi ir protu anapusybėje, tapo žmogumi, kad žmogiškuoju būdu ištartų žmonėms tai, „kas buvo nuo pradžios“ (1 Jn 1,1). Taigi Pradžia mums tapo prieinama ir suprantama, nes tapo žmogiškai pažįstama kaip Jėzus Kristus, Marijos Sūnus.

“Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius“ (Lk 1,1), - pastebi Lukas. Bet ne visi mėginimai buvo sėkmingi. Bažnyčios pradžioje buvo daug pasakotojų ir daug pasakojimų apie Jėzų - įvairiausių ir keisčiausių ‚evangelijų‘. Tačiau tik keturios atskleidžia amžinąjį Žodį ir veda link Pradžios. Nes tik keturios – Mato, Morkaus, Luko, Jono – liudija Dievo perduotą ir visavertę apaštalų patirtį. Lukas rūpestingai, „viską nuo pradžios“ (Lk 1,3), ištiria tai, ką „mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai“ (Lk 1,2). Apaštalai, o dabar apaštalų įpėdiniai vyskupai, buvo įgalioti vykdyti Žodžio tarnystę, t.y. Žodžio įsikūnijimo sudabartinimą, Eucharistijos šventimą, ir šio fakto išaiškinimą Žodžio dabarties fakte suburtai Dievo tautai. Todėl Lukas sąmoningai perduoda ne tik faktus, bet ir tai, ką faktai liudija – Pradžios, tapusio pasaulyje faktu, mokymą: „kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas“ (Lk 1,4). Tad Evangelija nėra tik faktų rinkinys. Pradžios istorija žemėje yra amžinosios Pradžios mokymas.

Žengimo link Pradžios pradžios esminė sąlyga yra tikėjimas, kad Jėzus yra ne tik Marijos, bet pirmiausiai - Dievo Sūnus. Pradžios mokosi tas, kas pripažįsta, t.y. išpažįsta Petro tikėjimą: „tu esi Dievo Mesijas“ (Lk 9,20); „tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16,16).

Be Petro tikėjimo - dabar ir nuolat liudijamo Petro įpėdinio Romos popiežiaus bei vyskupų - faktas apie Jėzų tėra tik žemiškoji istorija apie ‚dievišką vyrą‘ ir tiek. Tačiau tai būtų iškreipta istorija, nes Jėzus nėra ‚dieviškas‘. Jis yra Dievas, žmogaus prigimtį prisiėmęs amžinasis Žodis. Lukas sąmoningai perduoda ne tik įsikūnijusios Pradžios žemiškosios istorijos faktus, bet būtent tai, ką šie faktai liudija – įsikūnijusio Dievo dieviškumą, t.y. tai, kas ir yra Pradžia:

“Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas. Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų. Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4,14-21, sekmadienio Evangelijos ištrauka).

Jėzus ne tik išpildo Šventuosiuose raštuose esančios pranašystės pažadą. Jėzus yra pati Pradžia, išpildanti pačią žmonijos istoriją ir jos pagrindinį lūkestį – ne mirti, bet gyventi. „Visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį“ (Lk 4,20).

Jėzus yra anapus istorijos, tačiau tapęs istorijoje faktu - žmogumi - ir pasilikęs pasaulio istorijoje bei laike su mumis duonos ir vyno pavidalais - Eucharistijoje. Taip ir mūsų istorija per Eucharistijos šventimą linksta link Pradžios: tapę šventi, kaip pats Dievas yra šventas, sutampame su Pradžia.

Toks yra Petro tikėjimas, atveriantis žmonijai vartus į amžiną buvimą Pradžioje. Nuo pat Bažnyčios pradžios klaidatikių ir įvairaus plauko reformuotojų šis tikėjimas buvo ir yra įnirtingai puolamas. Mūsų laikais Jėzus taip pat vis dar yra „reformuojamas“. Visažinių ‚biblistų‘ sukurptas nudievintas Dievas (vadinamas „istoriniu Jėzumi“) moksliškai vaduojamas iš apaštalinio Bažnyčios tikėjimo; o įvairaus plauko liturginio stiliaus puoselėtojų gelbėjamas iš smilkalų dūmų uždangos ir t.t.

Žinia, Petro tikėjimas (kad ir kokia būtų Romos popiežiaus sveikata!) yra neįveikiamas (plg. Mt 16,18). Štai ir dabar laukiame Petro tikėjimą liudijančių Magisteriumo dokumentų – 2005 metais vykusio vyskupų sinodo popiežinio apibendrinimo bei raginimo (exhortatio), o taip pat ir naujo įsako (motu proprio). Abejose bus primygtinai pabrėžta apaštalų perduoto tikėjimo ir jo raiškos formų nepajudinamas tęstinumas bei visuotinė reikšmė.

Taip pat Šventasis Tėvas pažadėjo greitu laiku publikuoti praėjusią vasarą parašytą knygą „apie Jėzų“, kurioje jis aiškiai parodo, kad be Bažnyčios tikėjimo Jėzumi kaip Dievu, kaip amžinuoju Žodžiu, neįmanoma suprasti ir Jėzaus kaip žmogaus; o „istorinis Jėzus“ tėra tariamo mokslo fikcija. Jėzuje Kristuje Dievo ir žmogaus prigimtys negali kažkuriuo būdu būti išskirtos.

Romos popiežius taip pat paskelbė pasirengimą naujam vyskupų sinodui, kuris įvyks 2008 metais ir kurio pagrindinė tema taip pat bus Dievo Žodis. Matyt šiame sinode popiežius irgi primins apaštalinės Tradicijos principą, dar kartą aiškiai įvardintą II Vatikano susirinkimo konstitucijoje „Dei Verbum“ (liet. Dievo žodis), kuris tvirtina, jog Dievo apreiškimo šaltinis yra dvejopas: apaštalinė Tradicija ir Šventasis Raštas bei jų neatsiejamas ryšys (Dei Verbum, §9). Tai reiškia, kad Šventasis raštas yra neatsiejamas nuo sakramentų, kuriuose, ypač Eucharistijoje, Dievo šventumas yra sudabartinamas.

Taigi vyskupai tikrai nesvarstys Dievo Žodžio „sola Scriptura“ (liet. tik Raštas, apaštalinės Tradicijos reformuotojų deklaruotas principas: Raštas kaip vienintelis Dievo apreiškimo šaltinis) principo dvasioje, kaip kad galėtų pagalvoti tarp ‚daugelio‘ pasimetęs tūlas katalikas ar brolis protestantas. Bažnyčia vėl pažvelgs į Dievo šventumą įdabartinančios Eucharistijos ir šį faktą dabartyje Dvasioje mums liudijančio Rašto ryšį.

Nes „Dievo Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14). Ir dabar Žodžio tarnystės apaštalų įpėdiniai sudabartina šį Žodį ant altorių bei neklaidingu mokymu mūsų širdyse. Juk „iš Eucharistijos gimsta Bažnyčia“, - prieš iškeliaudamas į Pradžią primygtinai mums priminė Jonas Paulius II. Tuo tarpu Šventaja Dvasia skaitomas Šventasis Raštas - Dievo šventumo dabarties Eucharistijoje liudininkas - mus parengia švęsti Eucharistiją ir Joje sutapti su amžinąja Pradžia.

Bažnyčia žengia į Pradžia, nes tai kas buvo Pradžioje Petro tikėjimu yra išsaugota ir mums pilnumoje perduota apaštaline Tradicija bei Šventuoju Raštu. Nieko naujo nereikia išradinėti; reikia tik dabar išklausyti Petro įpėdinio ir jo brolijos, vyskupų, tikėjimo balso ir švęsti Žodžio sakramentus taip „kaip buvo Pradžioje, dabar ir per amžius. Amen“. Ir visa bus nauja ir tikra, ir amžina - kaip ir pati Pradžia.