Atėjęs dirbti į Prezidentūrą asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautoju, jis jau antrą mėnesį dirba karjeros tarnautoju, kadangi nuo gruodžio eina Prezidentūros kanclerio pareigas. Tarp šių dviejų pareigybių - tikra praraja. Asmeninio pasitikėjimo tarnautojai į darbą priimami ne konkurso tvarka, o postą jie palieka kartu su savo patronu, šiuo atveju - prezidentu.
Karjeros tarnautojai į darbą priimami tik konkurso būdu ir neribotam laikui, jie turi galimybę siekti aukštesnių ar kitų pareigų, o jų karjera nepriklauso nuo to, kas vadovauja įstaigai.
2005 metais Lietuvoje karjeros tarnautojų buvo 22 259, o asmeninio pasitikėjimo - tik 478. Kitaip sakant, asmeninio pasitikėjimo tarnautojai - vienetiniai darbuotojai, kurių pagrindinis privalumas - ištikimybė ir atsidavimas. Karjeros tarnautojams svarbiausia - žinios, kompetencija, sugebėjimas organizuoti darbą. O kancleris dar atsakingas ir už nemažas Prezidentūros lėšas.
Pasidomėjusi, ar dėl tokio susidvejinimo negali kilti interesų konflikto, „Ekstra“ išgirdo, kad praktiką formuoja teismai, tačiau tokių bylų labai mažai, tad jų niekas neapibendrina ir niekur neskelbia. Pats Č.Atkočaitis įsitikinęs, kad konflikto dėl jo paskyrimo laikinai eiti kanclerio pareigas nebus.
„Įstatyme yra pasakyta, kad kanclerį, kitaip tariant, įstaigos vadovą, skiria prezidentas, - įsitikinęs Č.Atkočaitis. - Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme pasakyta, kad Respublikos prezidento kanceliarijos kanclerį į darbą priima Respublikos prezidentas“.
Atrodo, aišku, tačiau kodėl tuomet skelbiamas konkursas?
„Konkursas skelbiamas, nes prezidento patvirtintoje struktūroje ta pareigybė nustatyta kaip valstybės karjeros tarnautojo, - paaiškino Č.Atkočaitis. - Dėl šių priežasčių ir skelbiamas konkursas. Struktūroje taip numatyta“.
Tai yra konfliktas ar jo nėra, jei prezidentas pats patvirtina struktūrą, kurioje numatyta kanclerį parinkti konkurso tvarka, bet atsiradus reikalui laikinai juo paskiria savo patarėją? Gal šiam atvejui tiktų ironiškas posakis: „Aš - duoto žodžio šeimininkas: noriu - vykdau, nenoriu - nevykdau“. Bet ar galima kalbėti apie įstatymų valdžią Lietuvoje ir teisinę valstybę, jeigu įstatymų nepaiso net valstybės vadovas?