Iki šiol man šis poelgis yra politinio cinizmo etalonas, primenantis pirmuosius atkurtos nepriklausomybės metus.
Tauta iki išprotėjimo buvo įsimylėjusi V.Landsbergį, todėl nei jam, nei prisiekusiems landsbergininkams neteko savęs varžyti kalbant arba priimant sprendimus. Lietuva buvo tapusi tarsi ir jų nuosavybe. Nepriklausomybė – taip pat. Panorėję galėjo atimti kitų verslą, o labai neįtikusiems – ir vardą. Tai tikrai ne fantazijos – „Lietuvos ryto“ steigėjai savo kailiu tai pajuto.
Tačiau 1995-aisiais, kai redakcijos pastatą sudrebino galingas sprogimas, niekas pirštu neparodė į konservatorius.
Net mintis nešovė į galvą, kad ultrapatriotinis cinizmas galėtų pavirsti politiniu terorizmu.
Prabėgo daugiau nei dešimtmetis. Teisėsauga išlukšteno beveik visus rezonansinius to meto nusikaltimus. Tačiau kriminalinėje aplinkoje neaptiko „Lietuvos ryto“ sprogdintojų pėdsako.
Ant teisėsaugos gėdos stulpo liko kaboti tik šis ir dar du neištirti sprogdinimai – tilto per Bražuolę (1993 m.) bei saugumo karininko J.Abromavičiaus (1997 m.).
Tačiau kraujas ir sprogimų dulkės ūkiniu muilu nusiplauna tiktai nuo rankų, bet ne nuo sąžinės.
Ar praėjusią savaitę prabilo kieno nors sąžinė? Ne. Ji prabilo anksčiau.
Visą praėjusią savaitę naujoji šokiruojanti Seimo dauguma (Tėvynės sąjunga, liberaldemokratai ir „darbiečiai“) tik virė muilą, bet ne sąžinei prausti, o artėjančių rinkimų burbulams pūsti.
Konservatorių balsai Seime padėjo Darbo partijai kurti iliuziją, kad jų bėglys lyderis V.Uspaskichas nebus suimtas, jei bandytų grįžti ir dalyvauti savivaldybių rinkimuose.
Savo ruožtu „darbiečiai“ nuolankiai linksėjo V.Landsbergiui, liudijusiam J.Abromavičiaus nužudymą tiriančiai komisijai. Jai vadovauja į finansines aferas įklimpusios ir bėgliui pataikaujančios Darbo partijos atstovė L.Graužinienė.
Iš to paties partinio katės ir pelės flirto gimė dar ir įstatymo projektas, kurį priėmus visos teisėsaugos institucijos privalės Seimui pateikti bet kokią pageidaujamą operatyvinę informaciją.
Taip demokratinis valdžių atskyrimo principas virstų „kurmio“ ir aruodo principu: patys pažymas kuriame, patys jas paviešiname, o „kurmiai“ su ausinėmis telefono pokalbių išklotines neša (Seimo narių patikrintas išradimas).
Tik bėda, kad šis principas kol kas neveiktų: laikinasis Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas A.Pocius „kurmius“ išbaidė.
Tad jungtinėms pajėgoms teko kurti naują įstatymą ir patį A.Pocių visiems laikams iš teisėsaugos ištrenkti. Jeigu įstatymą dėl buvusių KGB rezervo karininkų Seimas priims, taip ir nutiks.
Kad A.Pociaus išvarymas iš VSD vyktų kryptingai, atkakliai ir negrįžtamai, net prezidentui V.Adamkui naujoji dauguma iškėlė ultimatumą iki vasario 10 d. paskirti naują VSD vadovą.
O tada valstybėje įsiviešpataus tvarka: liberaldemokratai vėl važinės į Kauno zoologijos sodą savo erelio lesinti, V.Uspaskichas žavingai šypsosis marinuotų agurkų indelio etiketėje, o konservatoriai žadins tautą kurti teisingą Lietuvą be A.Pociaus.
Tačiau yra keletas „bet“.
Bet prezidentas nesuras tinkamo kandidato iki ultimatyvios datos, nes tuo metu atostogaus. Paieškos gali užtrukti ilgai, nes tokiomis teroro sąlygomis sutinkančiųjų dirbti lengvai nesuieškosi.
Per tą laiką ir yla gali iš maišo išlįsti. Kas nors vis tiek prasitars, jog konservatorių žygis prieš VSD prasidėjo ne 2006-ųjų vasarą ir, kaip viešai aiškėja, ne dėl V.Pociūno žūties ar blogo A.Pociaus vadovavimo šalies saugumui.
Tėvynės sąjungos lyderių padai ėmė svilti 2006-ųjų sausį, kai VSD pareigūnai suėmė buvusį Seimo narį konservatorių A.Petrusevičių už neteisėtą šaunamųjų ginklų laikymą. Bet įtarimų gijos nutįso į daug rimtesnius nusikaltimus.
Tada ir pradėjo sklaidytis migla, kurią ilgus metus pūtė kišeniniai prokurorai ir saugumo pareigūnai, padėję slėpti tikrąsias J.Abromavičiaus žūties, Bražuolės tilto ir „Lietuvos ryto“ pastato sprogdinimo aplinkybes.
Ar yra kokia kita priežastis, dėl kurios patriotai, susigiedoję su prorusiškomis jėgomis, sutartinai kastų duobę po valstybės pamatais?