Vaivorykštė žiemą

Jokių aistrų, konfliktų ir demaskavimų- tik anekdotai apie vieną moteriškę, kurią balsavimo dėl rinkimų apylinkių komisijų pirmininkų skyrimo išvakarėse Šalčininkuose pagrobė lyg ufonautai, lyg liberalcentristai.

Ir Seime vienintelis įstatymų leidėjų įkvėpimo šaltinis - tas pats V.Uspaskichas. Seimas, tol vilkinęs savivaldos rinkimų reformą, kol ją numarino, dabar netikėtai atsibudo ir žaibiškai pateikė dvi įstatymų pataisas - reikalavimą kandidatui, kad jis ne trumpiau nei 60 dienų iki rinkimų būtų gyvenęs toje vietoje, kur balotiruojasi, ir pasiūlymą panaikinti kandidato teisinę neliečiamybę.

Niekam nekilo nė mažiausios abejonės, kad toks Seimo žvitrumas ir darbštumas - to paties V.Uspaskicho garbei.

Ir nors J.Sabatausko pataisą Darbo partijai pavyko atmušti, vargu ar kandidato į Kėdainių savivaldybės tarybos narius teisine neliečiamybe V.Uspaskichas pasinaudos.

Tiesa, gandai apie greitą bėglio sugrįžimą nuolat atšviežinami. Gal jais kas nors ir patikės. Kaip ir paskalomis apie būsimą Andrius Kubiliaus ir V.Uspaskicho sąjungą. Tai būtų lyg gėjų šeima, kuri galėtų, kaip dabar madinga Europoje, įsivaikinti politinį našlaitį Artūrą Paulauską.

Šia visuomenei atkakliai brukama dezinformacija apie nuo teisingumo besilapstančio buvusio Lietuvos politiko neišvengiamas sugrįžtuves, kaip ir iš piršto laužtus prokurorų planus neva pakeisti jo suėmimą pinigine bauda, bandoma nukreipti dėmesį nuo kitų procesų, pasėti įtarumo ir nepasitikėjimą sėklą tarp Socialdemokratų partijos ir Tėvynės sąjungos. Arba bent pagąsdinti konservatorius, kad jie taip nespaustų mažumos Vyriausybės ir būtų sukalbamesni.

Politinės vaivorykštės idėja, pernai žlugusi po A.M.Brazausko Vyriausybės krizės, iš tikrųjų realiai egzistuoja. Dviejų nesutaikomų politinių priešininkų G.Kirkilo ir A.Kubiliaus sutarimas, be kurio mažumos Vyriausybė neišgyventų nė dienos, yra vertas mažosios Nobelio taikos premijos. Nors abiejose partijose ir jų rėmėjams kilo įtarimų dėl lyderių sąmokslo bei kitokių „slaptųjų protokolų“, tai yra neabejotina politinės kultūros pažanga.

Buvo spėjama, kad rimčiausias šios neoficialios politinės vaivorykštės išbandymas - savivaldybių tarybų rinkimai, kai dėl konkurencijos persigrupuos politinės jėgos ir susidarys naujos sąjungos. Be abejo, rinkimų rezultatai gali lemti pačias netikėčiausias koalicijas.

Tačiau kol kas Socialdemokratų partijos ir Tėvynės sąjungos santykiams kur kas didesnę įtaką daro A.Pocius, o ne prasidedanti rinkimų kova.

Premjeras G.Kirkilas, kuris sykiu yra ir Socialdemokratų partijos rinkimų štabo vadovas, savo demonstratyviai ramiu, jeigu ne abejingu žvilgsniu į prasidedančią rinkimų kovą tarytum maskuoja intersų konfliktą ( vienas dviejuose asmenyse). Arba net sufleruoja, kad rinkimų baigmė jam nerūpi: politikos kuluaruose jau seniai sensacijos magiją praradusi versija, kad partijos vicepirmininkas nusitaikęs į prezidento postą, todėl socialdemokratus paliks likimo valiai.

Tačiau Vyriausybės ir partijos rinkimų štabo vadovo olimpinė ramybė yra apgaulinga. Verda sunkus ir atkaklus darbas, kurio visas gijas rankose laiko G.Kirkilas. Tas darbas visuomenei bemaž nematomas, nes vyksta partijos viduje.

Su šio nematomo darbo rezultatais visuomenė pirmąsyk susipažino, paskelbus socialdemokratų kandidatų į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą sąrašą. Visa A.M.Brazausko partijos senoji gvardija - pačioje sąrašo uodegoje, išstumta naujosios G.Kirkilo ir A.Paleckio kartos. Tikra tylioji revoliucija. Tokios revoliucijos savaime neįvyksta. Kažkur matytas braižas?

Štai ir aiškėja, kam G.Kirkilui reikėjo Albino Januškos. Laikyti dykai tokį kapitalą iki prezidento rinkimų būtų buvusi per didelė prabanga. Čia ne kritika premjerui ir jo patarėjui, o veikiau komplimentas.

Ir visai neironiškas klausimas: kada premjero, būsimo Socialdemokratų partijos pirmininko dešinioji ranka stos į Socialdemokratų partiją? Nors „socialdemokratas Albinas Januška“ ausiai skamba disonansu, kaip ir „nepartinis Gediminas Kirkilas“. Lyg vaivorykštė žiemą.