Gyvenimas šalia valstybės

Bet ką dar galima pasakyti po to, kai moteris naktį gimdo įsiręžusi į policijos automobilį, o jame sėdintis angelas sargas ramus laukia jos vyro baudos už greičio viršijimą?

Siužetas siaubo filmui. Nieko kurti nebereikia. Tik atkurti.

Ką tik gimęs kūdikis - ant asfalto. Motina be jėgų. Mažametis jos vaikas nuo reginio netekęs žado. Ginti žmones įsipareigojęs “angelas” neskuba kviesti gydytojų - juk reikia kuo greičiau išrašyti baudą.

Yra ir antra dalis. Europos Sąjungos valstybėje toks pareigūno pareigos atlikimo stilius priimamas kaip savaime suprantamas. Praėjo diena, praėjo kita. Nė garso.

Tyli policijos viršūnės. Žmogaus teisių šaukliai. Šeimos gelbėjimo programų kūrėjai. Pagrindinės naujienos - apie savivaldos rinkimus, kurie jau tikrai išnaikins dar pasitaikantį susvetimėjimą tarp valdžios ir žmogaus.

Pabaksnojimai prezidentui ir jo patarėjams už tai, kad nacionalinį saugumą saugo vis dar ta pati galva.

Valstybėje, kur moterys, kelių įmitusių ir uniformuotų vyrų akivaizdoje, turi gimdyti lauke, Valstybės saugumo departamentą galima uždaryti. Nebepadės. Didžiausias priešas tūno mūsų pačių galvose.

Galima dar tūkstantį kartų paklausti: kas atsitiko? Atsakymas bus toks pats. Koks buvo, kai prieš metus nėščia moteris kitame, Ukmergės rajone, buvo klupdoma, vaikoma per laukus lietui pliaupiant vien todėl, kad jos vyras neturėjo vairuotojo pažymėjimo.

Nei tada, nei dabar niekas tokio uniformuotų žmonių elgesio nepasmerkė. Negana to, anie liko net nenubausti.

Išvada: žmogus sistemai vis dar yra niekas. Kas yra viskas? Galia, antpečiai, pareigos ir prie šono prisegtas bananas.

Ar ne todėl girtas politikas gali numušti žmogų ir nuvažiuoti lyg nieko nebūtų atsitikę? Avariją padaręs prokuroras atsiųsti antrininką, esą tą kartą vairavusį jo automobilį.

Dažniausiai tenka kalbėti apie uniformuotus pareigūnus, bet tai nėra vien tik teisėtvarkos struktūrų problema. Toks pasaulėjautos būdas vis dar yra kiaurai persmelkęs visas vietas, kurių priedermė – tarnystė visuomenei.

Vienos partijos savivaldos rinkimams užsakytas balsas grėsmingai klausia: ar tam gyvename, kad būtume stumdomi?

Ne pirmą kartą klausia, bet sistema veikia taip. Galingas visur eina tiesiai. Mažas – vis dar gali numirti prie užtrenktų durų. Fiziškai arba morališkai.

Kur nors svetimoje Airijoje lietuviai nesunkiai perkanda jiems prieinamą socialinių paslaugų sistemą. Įsteigti kuklų verslą svetur mažam neretai jau yra lengviau nei Lietuvoje.

Estijoje turto įsigiję pasakoja, jog pirmiausia juos aplanko seniūnas ir praneša, kokių galimybių esama, kokios ES fondų paramos ir kaip jie gali gauti.

Lietuvoje – priešingai. Jeigu ko nori, tai pats ir daužyk galva į sieną. Gal ir pavyks, jeigu netyčia kur nors nesuklysi.

Daugybę metų kalbama apie vieno langelio principą. Kai kur, pavyzdžiui Vilniuje, jis veikia. Atidavei prašymą į beveidį langelį – ir ieškok po to rezultato lyg vėjo laukuose.

Žemės reikalai – geriausias pavyzdys, kaip sistema niekina eilinį, svetimo neprašantį žmogų. Jis vis dar gyvena kažkur šalia valstybės, kuri vis dar tapatinama su valdžia.

Šviesi šalies ateitis, jos šuolis į europietišką gyvenimo kokybę siejami su ES parama. Bet net gausūs milijardai mažai ko verti, kol nėra suvokimo, kad svarbiausias valstybėje yra tiesiog žmogus. Nubūtinai labai protingas, nebūtinai pasiturintis.

Visų valdžios sukurtų institucijų, taip pat ir policijos, pirmoji pareiga yra ne bausti, o padėti. Įteisintos sankcijos bei represijos taip pat turi tarnauti šiam tikslui, bet vis dar yra savitikslės.

Nepasitikėjimas valdžia, o tuo pačiu ir demokratijos sistema, Lietuvoje yra rekordiškai didelis. Apklausos fiksuoja per 40 nuošimčių žmonių, neketinančių dalyvauti rinkimuose ar neturinčių nuomonės.

Susvetimėjimas tuštėjančioje Lietuvoje vyraus tol, kol nevyraus pagarba eiliniui. Jis taip pat turi teisę pakliūti į bėdą ir sulaukti pagalbos. Jam valstybė prasideda nuo dažniausiai sutinkamo policininko, seniūno, savivaldybės tarnautojo.