J.Komaras („Krikščionių naikinimo metas karingojo islamo kraštuose“, 2007-01-06) bei pagal “Der Spiegel” ir lrytas.lt informaciją parengto „Krikščionys kraunasi lagaminus bėgti iš arabų kraštų“ (2007-01-14) autoriai skaitytojams įtaigauja, jog krikščionims nebėra vietos dabartiniuose Vidurio Rytuose.
Tuo pat metu atvirai kaltindami musulmonus jei ne krikščionių genocidu musulmoniškuose kraštuose, tai bent jau religiniu apartheidu jų atžvilgiu. To apartheido šaknų iš esmės dažnai net nesąmoningai ieškoma islamo religijoje, kuri tūlo ne musulmono akimis yra a priori smurtinga.
Taip manantys dažniausiai nemato skirtumo tarp konkrečios religijos (šiuo atveju, islamo) ir jos išpažinėjų, o tai ne visada yra tas pats.
Mat religija gali egzistuoti ir iš tikrųjų egzistuoja nepriklausomai nuo jos išpažinėjų, kurie dažnai, skaitydami tuos pačius šventuosius tekstus, vis dėlto konstruoja savitą jos supratimą bei juo paremtą idealios socio-politinės santvarkos viziją. Ir tokių tarpusavyje konkuruojančių vizijų gali būti daugiau nei viena. Ypač jei religijoje, kokia yra ir islamas, nėra institucionalizuotos hierarchinės struktūros.
Tai itin akivaizdu kalbant apie islamą: nesant formalaus aukščiausio autoriteto instituto, islame trūksta mechanizmo, kuris leistų musulmonams apibrėžti, kas yra tikrasis islamas, o kas ne.
Tačiau tai neužkerta kelio įvairiausių musulmonų bendruomenių nuolatinėms pastangoms vis iš naujo apsibrėžti „tikrąjį“ islamą.
Politiniu–ideologiniu aspektu tai reiškia, kad konkuruojančios grupuotės skelbia savo islamo versiją kaip teisingiausią, atmesdamos priešininkų versiją kaip iškraipytą ir neteisingą. Kai kurios jų gali būti ir yra nepakančios kitatikiams.
Tad kalbant apie prievartą ir smurtą (šiuo atveju prieš kitatikius), religija savaime negali būti karinga ar taiki – karingi ar taikūs gali būti tik jos išpažinėjai. Tiesą sakant, tos pačios religijos išpažinėjai tuo pačiu metu gali būti karingi ir taikūs, atsižvelgiant į aplinkybes.
Todėl prasminga atskirai kalbėti apie islamo teisinėse sistemose įtvirtintus musulmonų ir ne musulmonų santykių reguliavimo mechanizmus bei realiai egzistavusius ir tebeegzistuojančius šių bendruomenių santykius musulmoniškuose kraštuose, o konkrečiau, Vidurio Rytuose.
Islamo teisinių sistemų pamatas - Koranas ir pranašo Muchamedo gyvenimas, veikla bei ištaros - Chadysai.
Abiejuose tekstuose išties apstu eilučių, kuriose kalbama apie prievartą. Be kita ko, jame aprašyti prievarta ir smurtas, nukreipti prieš nemusulmonus.
Tačiau jie sankcionuojami tik su tam tikromis sąlygomis: nors nusikaltimams ir priešiškumui prieš musulmonus turi būti priešinamasi, jei reikia, net ginkluota kova, kovoti galima tik su ginkluotais priešininkų kovotojais, o civilių (pagyvenusių žmonių, vaikų, moterų, vienuolių ir dvasininkų) reikia pasigailėti; kova turi būti nutraukta, kai tik priešai baigia kovoti; priešams, kurie paklūsta musulmonų valdžiai, turi būti suteiktos tam tikros teisės, mainais į tam tikras pareigas; sudarytų paliaubų reikia laikytis ir taip toliau.
Dar Korane krikščionys bei judaistai yra įvardijami „Knygos žmonėmis“ – statusas, suteikiantis teisę gyventi musulmoniškame krašte ir praktikuoti savo tikėjimą.
Šių grupių, skirtingai nuo pagonių ar politeistų, atžvilgiu negali būti naudojama religinė ar politinė prievarta ar smurtas (prievartinis atvartinėjimas į islamą, religinio, bendruomeninio ir privataus turto nusavinimas), ypač, jei jie paklūsta politinei musulmonų valdžiai.
Vadovaudamosi šia nuostata, praktiškai visos islamo teisinės pakraipos tokią krikščionių teisę buvo įtvirtinusios. Krikščionių bendruomenėms buvo suteikiamos autonomijos teisės, kur bendruomenės vidaus reikalus tvarkė vietiniai krikščionys, dažniausiai dvasiškiai.
Savo bendruomenių teritorijose krikščionims buvo leidžiama vadovautis savo teisinėmis tradicijomis bei papročiais. Į dviejų krikščionių teisinius ginčus musulmoniška valstybė nesikišdavo. Tokia praktika išliko iki pat Otomanų imperijos subyrėjimo XX amžiaus pradžioje.
Ankstyvaisiais islamo amžiais krikščionys sudarė Arabų kalifato gyventojų daugumą. Kai kurie jų dirbo aukštuose postuose khalyfos rūmuose, kitur - valstybinėje tarnyboje.
Tiesa, laikui bėgant, dažnai dėl ekonominių sumetimų, krikščionys, gyvenę musulmoniškame kalifate, pradėjo atsivertinėti į islamą. Mat nepaisant suteiktų teisių, tiek tikėjimo, tiek kitos ne musulmonų teisės (ekonominės, politinės bei socialinės) musulmoniškose valstybėse vis dėlto buvo suvaržytos, ir būti musulmonu buvo perspektyviau.
Žinoma, būta laikotarpių, kai priešingai Korano bei islamo teisės nuostatoms, valdovai musulmonai imdavosi engti ne musulmoniškas mažumas, naudodami ekonomines, politines, o neretai ir fizines priemones. Būta net ir pogromų, bažnyčių ir vienuolynų deginimo, dvasiškių žudymo.
Bet vis dėlto taip nutikdavo retai ir tik trumpam – ilgalaikio krikščionių genocido musulmoniškuose Vidurio Rytuose niekuomet nebūta. Kitaip tariant, musulmonai, nors ir žiūrėjo į krikščionis iš aukšto (tą įteisino ir islamo teisė), nesiekė jų sunaikinimo.
Krikščionių bendruomenės, nors ir tolydžio mažėdamos, išliko Vidurio Rytuose iki šių dienų. Kai kur jų buvimas atrodo net iššaukiantis.
Pavyzdžiui, tradiciškai musulmoniška įsivaizduojamoje Sirijoje apstu didžiulių veikiančių gerai prižiūrimų vienuolynų bei bažnyčių, kuriuose daugybė maldininkų ir piligrimų, o Sirijos didmiesčiuose ištisi kvartalai yra krikščioniški – tai lyg miestai miestuose.
Palestinoje krikščionių lygiai taip pat gausu. Libane krikščioniškasis visuomenės segmentas dar labiau ryškus. Ir priešingai nusistovėjusiam stereotipui, kad krikščionys nebendradarbiauja su musulmonais, kai kurie Libano krikščionys yra sudarę neformalų opozicinį frontą išvien su šiitais.
Islamistiniame Irane krikščionims ne tik leidžiama praktikuoti savo religiją, bet mišių metu apeigose net naudoti vyną, kuris kitais atvejais toje valstybėje draudžiamas.
Pastaraisiais dešimtmečiais krikščionių bendruomenių atsirado ir tokiuose tradiciškai islamiškuose kraštuose kaip Kuveitas, kur legaliose bažnyčiose šalies sostinės centre sekmadieniais į pamaldas suplūsta tūkstančiai tikinčiųjų.
Tiesa, praktiškai visi jie yra laikini atvykėliai, dirbantys įvairiose ūkio šakose. Bet faktas, kad Kuveito valdžia leidžia krikščioniškas apeigas, byloja jos naudai.
Kita vertus, reikia pripažinti, kad tarp Egipto musulmonų pasitaiko antikrikščioniškų (tiksliau kalbant, antikoptiškų) nuotaikų, kurios kartais išsilieja į smurtą prieš Egipto krikščionių koptų mažumą.
Kaip ir kituose musulmonų kraštuose, Egipte priešiškumą nemusulmoniškoms mažumoms kursto radikaliai nusiteikę elementai bei grupuotės, kurių šioje šalyje yra bent keletas tuzinų.
Tačiau čia svarbu suvokti, kad dauguma musulmonų ekstremistų grupuočių neatitinka formaliose islamo teisinėse tradicijose fiksuotų ir per šimtmečius nusistovėjusių tarp-religinių santykių reikalavimų.
Radikalios islamistines grupuotes bei judėjimai yra vienodai netolerantiški tiek krikščionims apskritai, tiek sekuliarioms vietinėms valstybinėms sistemoms bei tolerantiškoms kultūrinėms tradicijoms. Tokios organizacijos neigia teisę egzistuoti bet kam, kas nepritaria jų susikurtai rigoristinei pasaulėžiūrai.
Ekstremistai vadovaujasi principu “Kas ne su mumis, tas prieš mus”. Tačiau vargu ar jie reprezentuoja islamą. Čia kaip tik naudinga prisiminti anksčiau padarytą skirtį tarp religijos ir jos išpažinėjų.
Irako atveju tai matyti dar akivaizdžiau – ekstremistai vienodai taikosi ir į Irako krikščionis, ir į musulmonų intelektualus, švietėjus, žurnalistus, politikus, pagaliau eilinius piliečius.
Todėl Irake degant bažnyčioms ir vienuolynams dega ir tūkstantmetės mečetės, chusainyjos bei madrasos. Ir nors tiesa, kad Irako krikščionių bendrija drastiškai sumažėjo per pastaruosius ketvertą metų, Iraką taip pat paliko keli milijonai jo piliečių musulmonų.
Nors krikščionims galbūt natūralu solidarizuotis su bendratikiais Vidurio Rytuose, iš bendražmogiškų pozicijų teisingiau būtų solidarizuotis su visais kenčiančiais, neskirstant jų pagal etninę ar religinę kilmę.
Todėl, jei skambinti varpais, tai dėl nesiliaujančio beprasmiško smurto visų Vidurio Rytų gyventojų (ar tai būtų Palestina, ar Irakas, ar Egiptas, ar Libanas), o ne atskiros kuriuos nors etnokonfesinės grupės, atžvilgiu.