Tiksliau kalbant, versiją, kokią būtų norėję išgirsti, bet kokios negalėjo tikėtis išgirsti. “Joje Avant News” redaktoriumi Ionu Zwitteriu prisistatantis autorius išreiškia „susižavėjimą“ metiniu pranešimu, kuris, anot jo, buvo neįtikėtinai atviras ir sąžiningas.
Tame tariamame „Pranešime“ Bushas pripažįsta ir atsiprašo melavęs amerikiečiams apie invazijos į Iraką priežastis; atsiprašo buvusio priešininko 2000 metų prezidento rinkimuose Alo Gore’o už apgaulės ir sukčiavimo būdu nugvelbtą pergalę; jis taip pat atsiprašo visų nekaltų žmonių, kuriuos JAV buvo įkalinusios kovos prieš terorą pretekstu, ir kurių kankinimą prezidentas buvo leidęs; Bushas taip pat atsiprašo už daugybę vidaus politikos nesėkmių.
Toliau savo straipsnyje apie „pranešimą“ I.Zwitteris skelbia neva telefonu iškart po „Pranešimo“ perskaitymo atliktos apklausos rezultatus, kurie parodė, jog po tokios atviros kalbos pasitikėjimas prezidentu neva išaugęs penkiolika procentų.
Tradiciškai po tokių kalbų pasitikėjimas išauga trimis – penkiais procentais.
Kiek pasitikėjimą prezidentu pakėlė tikroji Busho kalba vakar, kol kas neaišku. Bet aišku, kad tai, ką jis joje pasakė, tikrai nebuvo tai, ko I.Zwitteris ir turbūt daug kitų amerikiečių, norėtų išgirsti.
Demokratų partijos atstovas senatorius Webbas iškart po prezidento kalbos partijos vardu įvertino tiek pačią kalbą, tiek skirtingus respublikonų ir demokratų požiūrius į vidaus bei užsienio politiką. Kaip ir buvo galima tikėtis, demokratų G.W.Busho kalba „nepapirko“. Ir vis dėlto, pačios kalbos metu demokratai su savo lydere – Atstovų rūmų pirmininke Nancy Pelosi priešakyje ne kartą stovėdami plojo prezidentui ir visiškai susilaikė nuo nepasitenkinimo reiškimo balsu.
Tiesa, kongresmenai prieš kalbą buvo perspėti gerbti prezidentą ir jo nepertraukinėti replikomis, švilpimu ir kitokiais garsais.
Bet ir nebuvo priežasties kaip nors garsiai reikšti nepasitenkinimo – šįmetis pranešimas nebuvo provokatyvus. Gal net labiau apologetiškas. Savo kalbą Bushas maždaug apylygiai padalijo į dvi dalis – vieną, skirtą vidaus politikai, kitą – užsienio.
Savo kalbą prezidentas pradėjo pripažindamas, kad dabar sudėtingas metas (nors to nepaaiškino, galima manyti, iš dalies dėl to, kad Kongresą kontroliuoja demokratai, kad ne viskas tvarkoje vidaus politikoje, dėl nesėkmių Irake bei vadinamajame kare prieš terorą), todėl pakvietė amerikiečių naciją laikytis vienybės.
Iškart po to perėjęs prie vidaus politikos G.W.Bushas iš dalies pripažino savo administracijos nesėkmes tvarkant šalies biudžetą, socialinio draudimo, sveikatos apsaugos bei sveikatos draudimo sistemas, žadėdamas, kaip buvo galima tikėtis, susiimti ir pasistengti pasiekti ryškesnės pažangos šiose srityse.
Nors amerikiečiai, su kuriais teko stebėti prezidento kalbą, atvirai abejojo prezidento nuoširdumu ir jo gebėjimu tvarkytis su šiomis aktualiomis amerikiečių visuomenei problemomis, pats faktas, kad prezidentas nenutylėjo šių reikalų ir net pripažino, kad administracija buvo apsileidusi juos tvarkant, yra vienas iš pozityviausių jo kalbos aspektų. Dar daugiau, G.W.Bushas pasiūlė kelias konkrečias iniciatyvas turėsiančias pagerinti padėtį aptariamose srityse.
Kadangi JAV – imigrantų nacija, prezidentas migracijai taip pat skyrė daug dėmesio, paskelbdamas, jog JAV, sustiprindama sienos apsaugą, planuoja įdiegti laikinų leidimų dirbti JAV sistemą, taip pakviesdamas Kongresą atsakingai pažiūrėti į imigracinės politikos reformą, kurią susiejo su JAV saugumu. Beje, nacijos saugumo tema buvo justi visame metiniame pranešime.
Štai, pavyzdžiui, JAV priklausomybę nuo importuojamos naftos G.W.Bushas taip pat tiesiogiai susiejo su saugumu, nes iš užsienio gabenama nafta gali būti manipuliuojama (tai gali daryti teroristai sabotuotojai ar nedraugiški režimai per kainų politiką).
Todėl prezidentas paskelbė ambicingą planą – per dešimtmetį sumažinti naftos produktų sunaudojimą JAV 20 proc., kviesdamas išnaudoti visus kitus įmanomus energijos šaltinius. Jis taip pat pareiškė padvigubinsiąs būtinąsias naftos produktų atsargas. Šioje dalyje prezidentas buvo priartėjęs prie klimato šilimo temos, bet ją tik paminėjo įvardindamas „klimato kaita“. Todėl ekologiškai orientuoti amerikiečiai ar pasaulio gyventojai neabejotinai turėjo pasigesti didesnio dėmesio šiai problematikai iš didžiausios pasaulio teršėjos vadovo pusės.
Pereidamas prie užsienio politikos G.W.Bushas dėmesį sutelkė ties kova prieš terorizmą, kurią bendrai įvertino kaip sėkmingą. Anot jo, specialiosioms tarnyboms pavyko užkirsti kelią visai eilei rengtų teroristinių išpuolių tiek pačiose JAV, tiek prieš JAV ir amerikiečius užsienyje.
Ši prezidento dalis susilaukė bene ilgiausių plojimų per visą kalbą. Apibūdindamas priešą G.W.Bushas, vieną vertus, tiesiog pakartojo savo paties kartojamą nuostatą, jog jų padermė yra anti-civilizaciniai „nelaisvi“ neapykantos laisvei pilni individai bei organizacijos (net valstybių režimai).
Kita vertus, jis šiek tiek paaiškino priešo sąvoką išskirdamas musulmonų (kitokių priešų prezidento kalboje nebuvo) sunitus (“al-Qaeda”, buvusio Irako režimo šalininkai) bei šiitus (šiitų draugovininkų būriai Irake, Irano valdžia, “Hezbollach” Libane). Beje, pastarąją JAV prezidentas įvardijo kaip daugiausia amerikiečių po “al-Qaeda” nužudžiusią teroristinę organizaciją. Su JAV saugumu prezidentas susiejo ne tik kovą prieš teroristus, bet ir demokratijos diegimą Vidurio Rytuose – demokratizuodamos tą regioną JAV esą didina savo saugumą.
Galiausiai G.W.Bushas susitelkė ties Iraku. Klausantis buvo justi, kad ši palyginti ilga kalbos dalis prezidentui buvo labai sunki – jis aiškiai suvokė kalbąs nepalankiai auditorijai, kurios didžioji dauguma atmeta jo politiką Irako atžvilgiu.
Todėl G.W.Bushas pasitelkė veik viską, kas galėtų liudyti jo naudai – treji sėkmingi rinkimai, jo žodžiais, demokratiškiausia konstitucija Vidurio Rytuose. Tačiau jis perspėjo, kad Irako valdžia dar kol kas nėra pajėgi viena pati išlaikyti tai, kas pasiekta. Todėl JAV pasitraukimas dabar esą būtų ne tik pažadų nevykdymas ir draugų apleidimas sunkią valandą, bet ir JAV saugumo susilpninimas, nes Iraką netrukus suplėšytų besivaidijančios sektos bei ideologinės grupės, o ginkluotas konfliktas išplistų visame regione. JAV ir pasauliui tai būtų tragedija, o priešui – pergalė. Todėl, ir čia daugelio komentatorių nuomone, buvo kalbos vinis, G.W.Bushas paprašė Kongreso suteikti galimybę jo naujojo Irako plano (t.y. pasiųsti daugiau nei dvidešimt tūkstančių karių į tą šalį) įgyvendinti.
Dar daugiau, G.W.Bushas paskelbė sieksiąs JAV kariuomenės padidinimo 92 000 kariškių per penkerius metus. Be to, prezidentas pasiūlė sukurti savanorių civilių tarnybą, kurios nariai, nors nedėvėtų karinių uniformų, reikalui esant, galėtų prisidėti prie karinių misijų užsienyje.
Kalbos pabaigoje G.W.Bushas paprašė Kongreso skirti dėmesio ir lėšų kovai prie AIDS bei maliariją Afrikoje bei tęsti JAV įsipareigojimus remti besivystančias šalis.
Šiųmetis, dar ne paskutinis G.W.Busho metinis pranešimas tikrai nebuvo persunktas patoso, kurio dažnai esama kituose jo pasisakymuose. Būtų galima sakyti, kad tai kalba, kurioje suderintas (galbūt po respublikonų pralaimėjimo Kongreso rinkimuose priverstinis) nuolankumas bei ryžtas (gerinti padėtį). Tą, matyt, juto ir prezidento oponentai demokratai (J.Kerry, E.Kennedy), kurie ne kartą pritariamai plojo atsistodami ir taip išreikšdami solidarumą jei ne su pačiu G.W.Bushu, tai bent dėl bendro šalies labo.
Ši JAV prezidento kalba tikrai nebuvo skaldanti. O ar pavyko jai vienijimo misija, matysime netrukus.