Kaimas sukilo prieš ožkų kankintoją

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos gyvūnų sveikatingumo skyriaus darbuotojai vakar lėkė į Panevėžio rajono Vadoklių seniūniją gelbėti sniege gulinčių ožkų.

Pagalbos šauksmas į tarnybą atskriejo iš Anitavos kaimo.

Šio kaimo žmonės, ne pirmą žiemą šiurpstantys, matydami 73 metų Genovaitės Klebonienės žiaurų elgesį su gyvūnais, pagaliau neteko kantrybės ir kaimynę apskundė valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai.

„Ji visą amžių Kaune pragyvenusi, į kaimą atsikraustė tik neseniai, todėl neturi žalio supratimo, kaip reikia elgtis su gyvuliais“, - piktinosi Anitavos moterys.

Tarnybos pareigūnai šį kartą pasitenkino G.Klebonienę įspėdami, tačiau pažadėjo nuolat domėtis jos gyvuliais ir, jei niekas nepasikeis, skirti piniginę baudą.

Pasak Anitavos kaimo gyventojų, G.Klebonienė nuolat laiko kelias ožkas, keliasdešimt naminių paukščių, tačiau nei maisto, nei pastogės jiems neparūpina.

Mėšlo perpildytas pensininkės tvartas ištisus metus stovi tuščias, o gyvuliai net spaudžiant šalčiui ir siaučiant pūgoms kankinasi pririšti laukuose.

G.Klebonienės ožkas tarsi našlaites kai kada savo tvartuose priglaudžia gailestingos kaimynės, ten šie gyvūnai ir glėbelį šieno iš svetimų rankų gauna.

Pernai vasarą kaimiečius papiktino G.Klebonienės elgesys su kiaule.

Moteris nusipirko kelerių metų kiaulę, bet jos net nesiruošė auginti mėsai. Išalkusi nusenusi kiaulė klaidžiodavo po laukus, knisdavo svetimus daržus, išeidavo į plentą.

Pirmą kartą apie Anitavos kaime šąlančias ir alkstančias ožkas „Panevėžio rytas“ sužinojo dar prieš Kalėdas.

Tada, per naktį pridrėbus nemenkai sniego, į redakciją viena po kitos skambino G.Klebonienės kaimynės ir maldavo kaip nors sutramdyti gyvulių kankintoją.

Moterys proverksmiais pasakojo, kad nuo bado išputusiais pilvais jaunos ožkytės iki kelių stovi sniege, o jų šeimininkė klaidžioja nežinia kur, nesirūpina gyvūnais.

Vakar, spustelėjus šaltukui, anitaviškės vėl sunerimo.

Nors G.Klebonienė buvo žadėjusi ožkoms parūpinti pastogę ir pašaro, niekas nepasikeitė: išbadėję gyvūnai palikti apsnigtame lauke be maisto ir vandens.

Viena paskui kitą šalia kelio į Vadoklius pabirusios Anitavos kaimo trobos iš tolo atrodo jaukiai.

Kiemuose amsi šunys, sniegu krypuoja žąsys ir antys, iš kaminų tirštai virsta dūmai, įvairaus dydžio pėdom išmindyti takeliai veda tvartų, malkinių, ūkinių pastatų link.

Tačiau G.Klebonienės namas iš įprasto kaimiško paveikslo tarsi iškrenta: kieme jokio judėjimo nematyti, trobos langai apšalę. Nors tvarte girdėti ciepsintys paukščiai, nesimato, kad ryte šeimininkės būtų jų link eita.

Keliolika metrų už namo, kur dirva padengta sniegu, gailiai mekena dvi ožkelės. Prieš mums ateinant jos drebėdamos stovėjo po supuvusių šiaudų žaginiu iki kelių gličiame purvyne.

Toliau, paupy, ant sniego „ganosi“ ir kitos G.Klebonienės ožkos.

Perėję visas kaimo trobas, ožkų šeimininkę surandame pas 84 metų Alfonsą Vainilavičienę. G.Klebonienė šildosi prie kaimynės tik ką pakurtos krosnies, nes savuose namuose tokios prabangos sau negali leisti.

Nežinia, kada G.Klebonienės krosnis liepsną regėjusi, mat visi medinio namo kambariai iki lubų prikimšti visokio šlamšto, paversti tarsi atliekų sandėliu - ir labai norėdamas jos pakurti neprisibrautum.

Moteris neslepia, kad išsiverčia ir be šilumos, pasišildo užsukusi pas kaimynes.

G.Klebonienės teiraujamės, kodėl neprižiūri gyvulių.

Moteriškė stengiasi sukti kalbą kitur, rodo ranka į trobos šeimininkę A.Vainilavičienę, sako, kad jos draugė sumanesnė, neva ją kalbinti ir reikėtų.

A.Vainilavičienė be didelio džiaugsmo praneša, kad trumpam savo tvarte priglaudė porą G.Klebonienės ožkų.

Moteris ginasi nesanti jokia kaimynės draugė, tik kai ši užsuka sušalusi, nėra kaip išvaryti. Dėl to ir gyvulių pagailinti.

G.Klebonienė priduria, kad dar porą ožkų įtaisė pas netoliese gyvenančią giminaitę.

„Man žmonės sako: jei įvesi vieną kartą į tvartą, tai ožkos paskui pripras prie gero ir norės tvarte būti, reikės vedžioti.

O kol nežino, kas tas tvartas, tai gerai ir ant sniego“, - aiškina G.Klebonienė.

Yra ir dar viena priežastis, kodėl G.Klebonienės ožkos bet kokiu oru būna lauke. Pasak pensininkės, tvartas pilnas mėšlo.

Ji bandanti sukviesti talką, bet talkininkai vis apgauna, neateina sutartu laiku.

„Iš tiesų to mėšlo ne tiek ir daug, kaip žmonės kalba, susilenkus įeiti galima“, - teisinasi G.Klebonienė.

Paskui A.Vainilavičienę sekame į tvartą, kur glaudžiasi kaimynės gyvuliai. Mus aplenkusi G.Klebonienė puola prie savo ožkų.

„Palaukit, nefotografuokit, sniegą nuo nugaros nuvalysiu, ką tik iš lauko įvedžiau“, - nuo ožkos kailio gramdydama prišalusį ledą sako G.Klebonienė.

Paklausta, kuo šeria paupyje ant sniego pririštas ir kaimynių tvartuose įkurdintas ožkas, G.Klebonienė suprantamai atsakyti negalėjo.

Moteris bandė teisintis, kad po mūsų vizito būtinai pasirūpins pašaru.

Pasiteiravus, kuo šeriami jos tvarte ciepsintys kalakutai, G.Klebonienė iš karto atgijo ir ėmė pasakoti keistą naminių paukščių vagystės istoriją, į kurią neva įsipainioję artimiausi kaimynai Trumpickai.

Pasak G.Klebonienės, išbadėję jos augintiniai, vos paleisti į kiemą, skuodžia į kaimynų Trumpickų valdas ieškoti maisto, išlesa jų daržus, iškapsto augalus.

Moteris tvirtino, kad Dalė Trumpickienė jos paukščius buvo uždariusi į savo tvartą. Nepavykus atskirti, kurio kiemo kurios vištos, teko kviesti net policiją.

Sukame į apkalbėtosios D.Trumpickienės kiemą. Ilgus metus zootechnike dirbusi moteris sako negalinti žiūrėti, kaip G.Klebonienė elgiasi su nuosavais gyvūnais.

D.Trumpickienei širdis plyšta pro trobos langą matant sniege stovinčias išbadėjusias kaimynės ožkas.

Paklausta apie policijos pagalbą rūšiuojant vištas, D.Trumpickienė tik moja ranka ir juokiasi, jog iš tiesų kaimynė buvo tokį cirką ištaisiusi - įgaliotinį iškvietusi.

Pareigūnas pastovėjo, kol moterys išsirėkė, ir įvykis baigėsi.

„Ji su visu kaimu susipykusi, jai vis atrodo, kad kažkas kažką iš jos vagia, o iš tiesų pati tempia visokius rakandus nežinia iš kur ir krauna į trobą. Dėl to į savus namus nieko neįsileidžia. Be šitų namų, turi dar kelias sodybas nusipirkusi ir visur taip pat visko prinešta.

Rudenį atlekia į mano kiemą kaimynė kruvinu veidu. Greitąją iškviečiau. O ji sakė, kad G.Klebonienė ją apkaltino pavogus žąsiuką ir grėbliu išvanojo“, - kaimo šiokiadienius pasakojo D.Trumpickienė.

Nieko gero apie ožkų kankintoją neišgirdome ir iš kitos kaimynės, Vandos Tamošiūnienės.

„Ne pirmi metai jos ožkos ant sniego guli. Tai laimė, kad šitą žiemą ilgai nešalo, gyvuliai mažiau kankinosi. Ji sako, kad gyvuliai nebijo sniego. Iš Kauno atsikrausčiusi, laukinė kažkokia, su kaimynėm nuolat mušasi“, - kaimo naujokę apibūdino mažakalbė V.Tamošiūnienė.

Vadoklių seniūnijos seniū-nui Antanui Pociui badaujančios ir šąlančios anitaviškės G.Klebonienės ožkos neatrodo rimta problema.

„Žinau, kad ji neturi kur tų ožkų dėti, vedžioja visur, raišioja pas svetimus. Bet ji nepiktybinė, kaimuose dar ne tokių nuotykių būna.

Sakyčiau, ten eilinis moteriškių konfliktas - visos iš eilės skundžiasi ir mane kviečia.

Rudenį važiavau aiškintis dėl žąsų, dėl kopūstų, dėl kalakutų. Sutinsta galva besiklausant jų bėdų. Aš asmeniškai dėl tokių niekų nesiskųsčiau“, - „Panevėžio rytui“ sakė A.Pocius.