Maždaug taip – žmogus jau nekerta protingo humoro, jam nebesinori galvoti ir išgyventi kartu su aktoriumi ar rašytoju, todėl rodyk jam pirštą arba kokį „beždžioniuką Minedą“ (ne mano – garbios muzikologės terminas), ir visi ims žviegti kaip bepročiai.
Prieštarauju. Subtilus humoras Lietuvoje – prie kiekvieno kampo.
„Pilieti! – šaukia skelbimas internete. – Šalies politinės partijos seniai nebeatstovauja paprastų piliečių interesams, kurie faktiškai nebeturi jokios įtakos tvarkant kasdienius valstybės ir savivaldos reikalus“.
Kas „prieš“? Absoliuti dauguma – „už“! Tačiau ką daryti?
Toks „Kitas pasirinkimas“ siūlo pareikšti protestą ir reikalauti: a) partijų veiklos demokratizavimo; b) teisingų ir demokratiškų rinkimų; c) tikros, o ne „popierinės“ savivaldos.
Pagaunate? Ne apie „batkos“ A.Lukašenkos režimą čia, ne koks J.Veselka, o tai mūsų šviesuomenė apie demokratinę Lietuvą, ES ir NATO narę, taip subtiliai humoro šikšnele kerta.
Mūsų politinis humoras – aukščiausios meninės prabos, ir te niekas nedrįsta tuo suabejoti.
Štai kad ir dešiniųjų veterano retorinis klausimėlis „raudonskūriams“: kodėl Kauno savanoriai 1993-iaisiais buvo pasitraukę į pakaunės miškus? O kaip jums patogiau? Variantas a: taip jiems nurodė rusų karinė žvalgyba GRU. Variantas b: buvo išėję grybų pasirinkti. Che, che, che...
Vis dar pasitaikantį susvetimėjimą tarp valdžios ir žmonių įveiksime žaibu.
Kaip? Labai paprastai – mums padės šaltyšijos ir šaltyšiai.
L.Sabutis, V.Baltraitienė, E.Pupinis, A.Rimas, iš viso dešimt Seimo narių, priklausančių visoms besipešančioms partijoms, pasiūlė Vietos savivaldos įstatymo pataisas, kurias priėmus pagal 33 str. visos seniūnijos aptarnaujamos gyvenamosios vietovės bus suskirstomos į šaltyšijas. Pastarųjų gali būti ne daugiau kaip 15.
Kitaip sakant, kiekvienoje seniūnijoje turėsime dar po 15 kas porą metų mūsų renkamų valdininkų – šaltyšių, kurie, remiantis klasiku K.Donelaičiu, buvo tarpininkai tarp būrų ir ponų.
Pamenate: „Aš, šaltyšius, aš, mokinto Bleberio žentas, daug klastų tarp jūsų numaniau baudžiavą einant“ ar kažkaip panašiai.
Šaltyšius (der Shulze) Prūsijos karalystėje buvo kaimo steigėjas, kuris varydavo valstiečius į lažą ir prižiūrėdavo, kaip jie lenkia nugarą grovo dvare. Už šį triūsą gaudavo dalį činšo, bene trečdalį skirtų baudų bei kelis ūbus žemės.
Kas pasakys, kad feodalinių laikų šaltyšiaus posto sugrąžinimas į demokratinę XXI a. Lietuvą yra žemo lygio visoms frakcijoms priklausančių Seimo narių humoras, tegu meta į mane akmenį.
Superhumoras. Ne kiekvienam anglų lordui pasiekiamas.
Tik nereikėtų apsiriboti šaltyšiais. Jei jau ryžtamės, grąžinkime vaitus ir tijūnus, o tai tauta visai nuo laisvės baigia apspangti.
Kas bus tuomet, jeigu laimės P.Auštrevičius ir įvykdys pažadą leisti mums ne tik šaltyšius turėti, bet ir miestų šerifus, taigi policijos komisarus išsirinkti?
Kita vertus, nėra čia ko kiekvienam nepatenkintam rėksniui tautos vardu ir lūkesčiais dangstyti savo populiarumo stygiaus.
Tauta puikiai žino, ką reiškia posakis „patraukti per dantį“. Varė ant valdžios, rypavo dėl blogo gyvenimo, o priartėjo rinkimai, ir surimtėjo.
Kaip rodo „Vilmorus“ apklausa, pasitikėjimas savivaldybėmis tik per mėnesį išaugo 5 procentais, Vyriausybe – 4,3, partijomis – kone dvigubai (nuo 4,7 iki 8 proc.).
Staiga įgijo šalininkų net ir jų neturėję liberalai bei pilietininkai.
Seimas pasiekė neregėtas 10,8 proc. pasitikėjimo aukštumas, o 5,5 proc. tų, kurie anksčiau tvirtino nieku gyvu neisiantys balsuoti, nes nėra už ką, dabar ėmė ir surado tą vienintelę, tą partiją.
Tiesiog pasitikėjimo bumas totalaus nepasitikėjimo atmosferoje?
Vietoj atsakymo – dar viena nemari klasiko citata tuo pačiu vaitų ir šaltyšių reikalu.
Taigi V.Kudirka, „Viršininkai“: „Atėjo laikas rinkimų vaitų. Jau ne tik šventomis, bet ir šiokiomis dienomis karčemos pilnos žmonių. Tik geria, tik rėkauja. Tai kandidatai myli savo rinkikus.
Mūs žmonės dar nesuprato nė kokių savo tiesų, nelabai numanė, nė kam tas vaitas reikalingas. Tam, turbūt manė dauguma, kad būtų ką rinkt? Dėl to gi rinkdavo į vaitus ne tuos, kurie galėtų geriau atlikt ir apgint valsčiaus reikalus, o tiktai tuos, kurie galėjo pastatyt daugiau degtinės“.
Kas nepagavo, tiems – atsišaukimas „Piliečiai!“. Amen.