Lietuva pastaruosius du dešimtmečius gyveno daugiausia pergalių atmosferoje. Neįvestas euras ar pralaimėjimai krepšinio aikštelėje – smulkmena, palyginti su nepriklausomybės atkūrimu ir euroatlantine integracija.
Serbija pastaruosius dešimtmečius gyveno daugiausia pralaimėjimais. Vietoj didelės Jugoslavijos serbams liko tik viena iš respublikų, ir tai dar gal ne pabaiga.
Serbas – anglų kalbos mokytojas iš Vranjės miesto - sakė, kad Jugoslavijoje jie turėjo viską: ir kalnus, ir jūrą, ir savo tiesą, ir savo istoriją. Teisingumas baigėsi prieš penkiolika metų. Jau pusmetis, kaip jūros serbai nebeturi, dabar, anot mokytojo, serbai netenka istorijos. Kosovo netektis serbus paliks be istorinės atminties...
Serbijos problema gali būti prilyginta Vokietijos problemai po Antrojo pasaulinio – vokiečiai įtikino save, kad šalis tebūnie mažesnė, bet saugesnė ir mylima, nei didesnė ir įtartina. Vokiečiams primetė tokią būseną. Jie sutiko. Ir gerai. Suomija po pralaimėjimo sovietams rado savitą egzistavimo būseną - “finliandizavosi”. Tik Rusija nepriėmė geranoriškai būtinybės sumažėti, todėl vis dar gyvena “nuskriaustos šalies” nuotaika.
Kaip jaučiasi Serbija?
Rinkimai parodė, kad susidarė dvi stabilios skirtingai mąstančios rinkėjų grupės.
Pastaruosius karus pralaimėję vieni serbai pripažįsta, kad Jugoslavijos skilimas buvo neišvengiamas, tačiau šalies centrinė vadovybė ir serbų radikalai atsakingi už tai, kad skilimas paženklintas serbų kalte ir serbų krauju.
Viena vertus, turi tokią valdžią, kokios nusipelnai. Tačiau ar tikrai serbai nusipelnė jau tokios blogos, ar tikrai už politikų klaidas nereikia mokėti istorinės atminties praradimu. Jų eurointegraciniai siekiai viltingi, bet skausmingi, jie eina į Europą, kuri didele dalimi buvo ne jų pusėje.
Kita dalis - konsoliduoti radikaliosios partijos rėmėjai - mano, kad kova nesibaigė, o pasitraukusieji iš jos yra bailiai ir išdavikai. Serbija pralaimėjo, tačiau turi likti aukštai iškėlusi galvą ir nesėsti prie turtingos bet pragmatiškai beširdės Europos stalo.
Neaišku, kodėl iš tikrųjų reikėjo tų karų. Balkanų žmonės moka kažkaip savaip neapkęsti, bet ir savaip mylėti vieni kitus. Ir šiandien retransliuoja vieni kitų televizijos programas, vieni kitus palaiko Eurovizijoje. Bent jau muzikiniai skoniai tikrai sutampa.
Kosovo klausimas – vienas svarbiausių, kurio nauja valdžia jau niekaip negalės atidėti. Panašu, kad sprendimas bręsta ir, regis, sprendimas, patenkinsiantis serbus ir albanus, jei šiems niekas neprimes radikalių siekių.
Tarptautinė bendrija, anot politikų Belgrade, greičiau rastų sprendimą, jei mąstytų, kaip sudaryti albanams sąlygas Serbijoje, o ne serbus dar ir šiandien bausti už S.Miloševičiaus klaidas. Tautinius klausimus dar reikės tvarkyti – rinkimuose dalyvavo net šešios tautinių mažumų partijos, daugiausia siekiančios ne integruotis, o veikiau išsiskirti iš serbų daugumos.
Rinkimai turėjo savų pikantiškų momentų. Lietuviškasis Viktoras, sėdintis Maskvoje nebus joks precedentas. Vienos iš populistinės serbiškos partijos vadas, taip pat, beje, turtuolis, negali grįžti į Serbiją, nes būtų suimtas. Sąrašo priekyje šį kartą jo žmona.
Serbų radikalų partijai dar blogiau – jos lyderis yra Hagos teisme. Labiausiai tarptautinius stebėtojus pribloškusi serbiškų rinkimų nuostata yra ta, kad rinkėjai balsuoja už partijų sąrašus, nežinodami, kas jiems galiausiai atstovaus, nes partijos, sužinojusios, kiek vietų parlamente joms priklauso, pačios atrenka reikiamus asmenis.
Rinkimuose galiausiai radikalai ir demokratai pasiekė lygiąsias. Tai reiškia, kad serbai dar neapsisprendė galutinai, nors tęsia tai, ką pradėjo, nuvertę S.Miloševičių. Tačiau tai reiškia, kad taškas Balkanuose dar nepadėtas.