Žinau kvailą paprotį, kad susilietusios taurės turi suskambėti ir tik tada tostas turi šansų išsipildyti.
Mūsų sukeltas skambesys labiau panašus į kiaulės kriuktelėjimą. Toks duslus dzingt, be jokių
ambicijų ir minčių apie šviesesnį rytojų.
Ši paprasta situacija atspindi viską, kas vyksta Juodvalkių šeimoje pastarosiomis savaitėmis. Mes
nesipykstame, nesiginčijame. Mes tiesiog nebendraujame. Šiaip jau traukiame bendro gyvenimo
roges skirtingomis kryptimis, kaip I.Krylovo pasakėčioje.
Mes tarsi du visiškai skirtingi žmonės, per vieną akimirką nusprendę gyventi kartu. Tarsi prieš
Viktorijai pasibeldžiant į buto duris nebuvo tų penkiolikos bendrų gyvenimo metų, tų dviejų vaikų,
iš kurių vienas jau paliko šeimos lizdą ir gyvena interneto kavinėse, o kitas snaudžia prie
televizoriaus.
Tarsi prieš mums susitinkant laiptinėje nebuvo meilių apsikabinimų Palangos kopose, šeimos
biudžeto planavimų, mikrobangų krosnelių ir plazminių televizorių. Tarsi nebuvo pykčių, barnių ir
metus trukusios žmonos išdavystės.
Yra tik visiška tuštuma, kuri vis labiau plečiasi ir skiria mus. Pakeliame taures prie lūpų. Viktorija mažu gurkšneliu truputį paragauja savojo šampano, aš trimis gurkšniais išlenkiu taurę iki dugno.
Viktorijos gimtadienį švenčiame dviese, nes negalėtume ištverti draugų būrio. Dar nesame tam
pasirengę ir tikiu, kad niekada nebūsime.
Per metus išmokau gyventi be žmonos. Išmokau užspausti jausmus, skirti visą dėmesį darbui ir man
paliktiems vaikams. Išmokau nebemylėti ir nebesitikėti, bet Viktorijos sugrįžimas viską sujaukė. Iš
pradžių maniau, kad tai likimo man siųsta dovana, tačiau dabar supratau, jog tai dar vienas mano
pralaimėjimas.
Du kartus neįbrisi į tą pačią upę. Neatsibusi tą patį rytą. Neatsikąsi tos pačios bandelės. Su tuo pačiu susidomėjimu neperžiūrėsi to paties filmo. Su ta pačia aistra neįsimylėsi tos pačios moters, kurią vieną kartą jau baigei mylėti.
Šliūkšteliu šampano į Viktorijos taurę, kol ji rankos mostu neparodo, jog jau gana. Tada prisipilu
savąją. Į stiklą atsimušančio skystimo garsas ir sproginėjantys burbuliukai trumpam užpildo tarp
mūsų esančią tylą. Aš atsidūstu pirmasis, tada seka Viktorijos atodūsis, ir abiejų mūsų žvilgsniai
pasisuka lango link.
Kieme savo šunį auklėja kaimynas Alikas. Girdžiu ir šalia lojantį mūsiškį Lesių, kurį jaunėlis
neseniai išvedė laukan. Esame dviese, ir aš privalau išnaudoti šią akimirką. Nesvarbu, kad mes vėl
kartu, nesvarbu, kad šiandien gimtadienis ir lauke toks gražus žiemiškas oras.
Žinau, kad artimieji manęs nesupras ir vėl kaltins dėl netikusio sprendimo, tačiau aš jo nebekeisiu.
Netrukus išlenksiu dar vieną šampano taurę ir pasakysiu Viktorijai, jog tarp mūsų viskas baigta ir
niekada nebus atnaujinta.
-Už tave!
-Už mus!
Dzingt.