P.Šerpytis: Vilnietės ir Vilnius kasdien vis gražesni

Šį gydytoją, kaip puikų specialistą, pažįsta gausybė nuolat į jį besikreipiančių pacientų.

Tačiau mažai kas žino, koks daug gyvybių išgelbėjęs ir daug kam sveikatą grąžinęs medikas būna tuomet, kai nusivelka baltą chalatą.

- Kaip leidžiate laiką, kai užveriate ligoninės duris? – „Sostinė“ paklausė P.Šerpyčio.

- Daug sportuoju. Kartais rytais ir vakarais nubėgu iki Trijų kryžių, Bekešo kalnų, kadangi netoli tų vietų gyvenu.

Savaitgaliais su draugais bėgiojame po Belmonto apylinkes, miname dviračiais Neries pakrante iki pat Valakampių.

Tiktai taip iš arti gali pamatyti, koks miestas yra, kuo jis kvėpuoja, kokie žmonės jame gyvena.

Jeigu atvyksta svečių iš užsienio, veduosi juos pasivaikščioti po Senamiestį ir Užupį. Juk šis rajonas per pastaruosius penkerius metus labai pasikeitė ir išgražėjo.

Nors nesu užkietėjęs kavinių lankytojas, tačiau su svečiais užsukame į Vokiečių gatvę. Dažniausiai renkamės ne modernias kavines, o tas, kurios turi senovinę aurą.

Kultūrinis gyvenimas Vilniuje gana intensyvus bei pakankamai aukšto lygio, todėl neretai apsilankau koncertuose Kongresų rūmuose ir „Siemens“ arenoje, teatre.

- Transporto spūstys ir automobiliams statyti skirtų vietų stygius. Tai – visų didelių miestų problema. Neteko matyti nė vieno Europos didmiesčio, neturinčio automobilių spūsčių.

Dėl to negalime kaltinti vien tik miesto valdžios. Galvokime, ką patys galime padaryti, kad gyventi būtų geriau.

Pavyzdžiui, aš, važiuodamas į teatrą ar koncertą Kongresų rūmuose, automobilį palieku toliau ar net kitoje Neries pusėje. Taip be vargo pastatau mašiną ir kartu turiu galimybę pasivaikščioti bei pasižvalgyti po miestą.

Daugumos žmonių bėda ta, kad jie automobilį nori pasistatyti prie pat durų.

Manau, nėra gerai, kad dauguma didžiųjų prekybos centrų yra pastatyti tankiai apgyvendintose miesto vietose. Užsienyje didieji prekybos centrai yra už miesto.

Taip pat juose galėtų ne taip dažnai keistis prekių išdėstymas, nes, po ilgo laiko apsilankius parduotuvėje, tenka iš naujo ieškoti vietų, kur sudėti reikiami produktai. Taip pat mieste galėtų būti didesnis sveikų ir ekologiškų produktų pasirinkimas.

Vilniaus veidą šiek tiek darko tokie naujieji daugiabučių rajonai, kaip pastatytas Ukmergės gatvės pabaigoje. Nemanau, kad žmonėms ten bus patogu gyventi.

- Pastebiu, kad sostinės problemos sprendžiamos gana greitai: jau galima važiuoti Senamiesčio aplinkkeliu, vyksta kitų miesto aplinkkelių statybos darbai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ilgą laiką apie tai nebuvo net galvojama. Tik dabar, kai kažkas daroma, atsiranda kritikų, kurie įžvelgia daugybę blogybių.

Transporto spūsčių problema neišsispręs savaime, todėl esu už tramvajų. Norėčiau, kad būtų patvirtintas bendrasis Vilniaus planas, atsirastų daugiau laisvų plotų statyboms, nebūtų užstatomos rekreacinės zonos centre.

- Matau, kad miestas švarėja. Bet tuo turi rūpintis ne tik seniūnijos. Ir patys žmonės privalo iškuopti savo šiukšles, o nelaukti, kol už juos tai padarys kiti.

Aš gyvenu Antakalnyje. Šalia įsikūrę nuostabūs kaimynai, su kuriais organizuojame talkas: patys nušluojame šaligatvius, tvarkome aplinką.

Seniūnai tvarkingus rajono gyventojus turėtų pagirti, o tuos, kurie teršia aplinką – pabarti ir sugėdinti.

Bėgiodamas po Kalnų parką, kartais prasilenkiu su patruliuojančiais policijos pareigūnais. Pasitaiko, kad eidami jie rūko cigaretes, todėl visada sustoju ir juos sudrausminu.

Manau, kad žmonės, vilkintys oficialias uniformas, turi būti pasitempę ir rodyti pavyzdį aplinkiniams.

Ar kada nors teko matyti baltą chalatą vilkintį gydytoją, rūkantį prie ligoninės?

- Kai atvažiavau į Vilnių pirmą kartą, 1977 metais, čia net lietuviškai buvo sunku susikalbėti. Dabar mieste viskas pasikeitė, žmonės tapo tolerantiški.

Sostinėje apsigyvenau 1983 metais. Tuomet įsikūriau bute Naujininkų rajone. Mūsų laiptinėje iš viso buvo dešimt butų – visi kaimynai vieni kitus pažinojo.

Jeigu automobilis įklimpdavo sniege, visada žinodavau, kad sulauksiu pagalbos.

Dabar, kai tenka važiuoti per šį rajoną, matau, kaip viskas pasikeitę: nebeliko daugybės kioskų, atsirado moderni parduotuvė. Džiugu, kad pritraukiama vis daugiau privačių lėšų.

Gimiau ir augau Žemaitijoje, tačiau esu tiesiog įsimylėjęs Vilnių. Matau, kaip jis keičiasi ir gražėja.

- Nuolat bėgiodamas pastebėjau, kad policijos pareigūnai užsuka apsižvalgyti ir į atokiau esančius parkus, vasarą saugumu rūpinasi raitoji policija. Todėl mieste aš jaučiuosi saugus.

Man patinka, kad nėra daug reklamos stendų, o ir tie, kurie įrengti, atrodo gražiai. Kam yra tekę važiuoti per Lenkiją, tuo neabejoja.

Esu už tai, kad nebeliktų Šnipiškių lūšnynų, nors daug kas kartoja, jog šį rajoną reikia išsaugoti.

Bet laikas juk nestovi.

Jau dabar tą vietą, kur yra savivaldybės pastatas ir statomi nauji dangoraižiai, aš vadinu Manhetenu – ji man primena šį Niujorko kvartalą.

Važiuodamas iš oro uosto, pastebiu, kaip keičiasi jo prieigos.

Juk šis kelias iki centro yra mūsų miesto vizitinė kortelė, kuri suformuoja pirmąjį svečio įspūdį apie sostinę.

Dar pastebėjau, kad vilnietės tapo gražesnės – jos stilingiau rengiasi, daugiau dėmesio skiria savo išvaizdai.

- Naktį nereikėtų išjungti daugelio šviesoforų, tai daroma dabar. Nes net ir vienuoliktą valandą vakaro eismas mieste pakankamai intensyvus. Vilniuje galėtų būti ir daugiau dengtų gatvių, skersgatvių, uždarų galerijų, lauko kavinių bei terasų.

Nuostabi mintis buvo Gedimino prospekte įrengti pėsčiųjų zoną.

Dar laukiu vieno itin svarbaus pasikeitimo: kada ims gražėti miesto ligoninės.

Svarbiausia – ne jų kiekis, o teikiamų paslaugų kokybė.

Bankai ir parduotuvės išgražėjo, o ligoninėms dar to trūksta.

Džiaugiuosi, kad buvo patvirtintas Santariškių medicinos miestelio detalusis planas ir tikiuosi, kol Vilnius 2009-aisiais taps Europos kultūros sostine, Santariškėse iškils akušerijos-chirurgijos korpusas. Vilniaus miesto ir regiono moterys turi turėti saugius ir modernius gimdymo namus.

Miestui trūksta kelių slaugos ligoninių. Tokių kaip veikianti Vilkpėdėje.

Norėčiau, kad ateityje nuo Žaliojo tilto iki Santariškių driektųsi sveikatos alėja.

Ją įsivaizduoju plačią gatvę, joje įrengtus stendus, informuojančius, kaip reikia saugoti sveikatą.

Miesto valdžia kartu su verslo žmonėmis taip pat galėtų įrengti dar daugiau vaikų žaidimo, krepšinio aikštelių, futbolo stadionų, teniso kortų, kurie būtų prieinami ir neturtingų šeimų vaikams.

Paaugliai turi daug energijos, o tam, kad nenaudotų jos netinkamai, juos reikia užimti.

Galima vardyti trūkumus toliau, tačiau aš Vilniuje matau daugiau teigiamų nei neigiamų dalykų. Esu optimistas.

- Aš pastebėjau, kad išsilavinę žmonės vis daugiau dėmesio skiria savo sveikatai.

Bet jaunimo sveikata šiek tiek blogėja, kadangi vaikai ir paaugliai daug laiko praleidžia sėdėdami prie kompiuterių.

Todėl sutrinka jų regėjimas, atsiranda problemų dėl stuburo, daug jaunų žmonių turi antsvorio.

Taip pat daugėja susirgimų širdies ir kraujagyslių ligomis.