Prisipylė Archimedas pilną vonią vandens, dar žiedlapių įmetė. Nors svečių ir nelaukė, bet
pasilepinti mėgo. Tada šoko įsibėgėjęs į vandenį, o tas, svorio neišlaikęs, per vonios kraštus
šliūkštelėjo. Bet Archimedas nieko nesakė. Ne tas čia buvo atvejis.
Vagystės
Galileo vis mėgo pas Koperniką lankytis, o dar labiau mėgo viską iš namų nešt. Tai knygų tomelį
nemačiomis pasiima, tai teleskopą nugvelbia ir dar nešvankybių ant grindų pripaišo. Keisčiausia,
kad Kopernikas viską žinojo, bet niekada nepriekaištavo. Mylėjo jis Galileo kaip brolį.
Dinamitas
Nobelis visada norėjo gauti Taikos premiją. Ko tik nepadarė, kad ją gautų: ir akmenis iš kaimyno
daržo išrinko, ir močiutes kiaurą dieną per gatvę vedė, ir besikivirčijančius vaikus sutaikė. Kaip
nėra premijos, taip nėra. Kaip nesupyksi?
Obuolys
Newtonui vis kas nors ant galvos nukrisdavo. Tai laikrodis, tai grumstas, tai koks šakniavaisis.
Nuolat guzais nusagstytas vaikščiojo. Niekas net nenutuokė, kad šitaip pasiseks vieną dieną po obuoliu palįst.
Lemputė
Edisonas vis rinko medžiagą, kuri jo sugalvotai lemputei tiktų ir niekaip nepavykdavo. Ir ko tik
neišbandė, net benamį katiną prie srovės pajungęs buvo. „Vis nerandu, kad šviestų“, - sakydavo ir
sutrikęs kasydavosi pakaušį.
Konkurentai
Nobelis mėgo su Newtonu konkuruoti. Būdavo, išranda Newtonas paraką, o čia, žiūrėk, Nobelis jau
patranką išradęs! Vos tik prigalvoja Nobelis popierių, Niutonas jau rulonėlį susukęs pro langą
mojuoja. Kartais net iki muštynių nueidavo.
Teorema
Vėlai Pitagoras namo grįždavo, o eidamas visus kampus išmatuodavo, prie kai kurių ilgiau
apsistodamas. Vieną kampą jis ypač mėgo, ten ilgiausiai užtrukdavo ir sustojęs kažką pusbalsiu
murmėdavo. Vėliau žmonės tą kampą stačiuoju praminė.
Sapnas
Viena naktis Mendelejevui buvo ypač sunki. Niekaip neužmigo, dukart į išvietę kėlėsi ir tik
paryčiais sudėjo bluostą. Visko tada jis prisapnavo: ir lentelę, ir variklį su turbina, net karvių
melžimo aparatą. Gaila, kad ne viską pabudęs atsiminė.