“Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų“. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“
O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: 'Gydytojau, pats pasigydyk' – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“.
Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino” (Lk 4,21-30).
Vietiniai žmonės gerai pažinojo Jėzų ir jo šėimą. Galbūt jie didžiavosi staiga iškilusiu „saviškiu“. Tačiau jie žinojo, kad jis yra tik stalius. Ir kitokios žinios apie Jėzų jie nenorėjo priimti. Jiems buvo malonu Jo klausytis; galbūt būtų buvę malonu pamatyti Jo daromus stebuklus. Tačiau - ir Jėzus tą žinojo! - jiems buvo sunku Jį išpažinti Dievu. Ir Nazareto tikinčiųjų tarpe Dievas nebuvo priimtas. Dar daugiau. Jis buvo atmestas, Jo išsižadėta, Jis buvo naikinamas.
Nazareto tikintieji nebuvo piktavaliai žmonės. Jie buvo tiesiog pripratę prie „savo“ įprastos religijos; puikiai žinojo “saviškių” vietą nedidelėje Nazareto bendruomenėje. Jie žinojo, kas yra gerai, ir kas blogai. Jie tiesiog nenorėjo per didelių siurprizų savo kasdienybėje! Jie nemanė, arba jiems buvo sunku patikėti, kad Mesijas taip netikėtai galėjo juos aplankyti, o pranašystės - išsipildyti.
Matydamas jų uždaras širdis, Jėzus pats išsako Jo atmetimo priežastis – pranašas niekada nėra laukiamas svečias save ir savo pasaulį „žinančiųjų“ tarpe. Gera žinia nepageidautina ten, kur žmonės žino, kad žino. Bet kokia nauja žinia tik griauna žinojimo susikurptą “savą” ir patogų pasaulėlį. O pranašas ir jo žinia visuomet yra nepatogūs. Taip Dievas yra išstumimas iš žmonių pasaulio. Nes žmonių pasaulyje priimami ir garbinami tik “savi” dievai.
Todėl ir žinia apie tikro Dievo įsikūnijimą yra tokia nepatogi. Krikščionybės aušroje gnostikų sektos teigė, kad Įsikūnijimas tebuvo miražas. Vėliau kiti klaidatikiai, arijonai, tvirtino, kad Jėzus turėjo tik žmogišką prigimtį, nors ir buvo labai panašus į Dievą. Vėliau kilusi Reformacija neigė Eucharistijos tikroviškumą, tuo pačiu neigdamas žmonių tikrovišką sąlytį su Dievu jau čia žemėje. Tai iš įsikūnijusio Dievo atimdami žmogišką prigimtį, tai dievišką, tai neigdami apaštalinės Tradicijos sudbartinamą Įsikūnijimo įvykį - žmonės visaip stengiasi nutolinti Dievą nuo savęs. Kodėl?
Matyt, todėl, kad Dievo artuma žmogui yra nepatogi. Žmogui yra patogu turėti “savo dievą”, kuris neįpareigoja; apie kurio “dvasingumą” galima daug šnekėti, tačiau niekada tikroviškai Jo neapčiuopti, Jam nenusilenkti, neprisipažinti esąs kaltu Jo ir kitų žmonių atžvilgiu. Įsikūnijusio Dievo mirtis ir prisikėlimas atskleidžia siaubingą mūsų prigimtinį sutapimą su blogiu. Kas gi norėtų prisipažinti esąs blogas ir kaltas? Tai - nepatogu.
Nūdienoje, kaip aplink tiek daug lengvai pasiekiamos laimės ir meilės receptų, net tikinčiam žmogui sunku atsispirti saldžiai pagundai. Kam būti druska, kai aplink tiek daug cukraus?! Kryžiaus druską, o tuo pačiu ir Įsikūnijimo tiesą, dažnai užtemdo “malonaus pabuvimo kartu su Jėzumi” neįpareigojantis džiaugsmas, ypač būdingas nuo apaštalinės Tradicijos atsiskyrusioms ir vis labiau supasaulėjančioms krikščionių bendruomenėms.
Būtent iš šiuolaikinio pasaulio įtakos Bažnyčios narių savimonei, o ne iš pačios Bažnyčios vidaus, pavyzdžiui, II Vatikano susirinkimo mokymo, kyla klaidingas “naujos” ir “senos” bažnyčių supriešinimas. Ši tariamai “nauja” bažnyčia yra pristatoma kaip paprastesnė, žmogiškesnė, “savesnė” visais atžvilgiais, nei dažnai ‘naujokų’ menkinama “viduramžiškai” ritualizuota ir atgailaujanti “senoji”.
Prieš porą dienų, sausio 27d., kalbėdmas Rotos (Bažnytinio teismo) teisėjams, popiežius Benediktas XVI taip įvardijo šią klaidą:
„Popiežius grįžo prie jau daugiau kaip prieš metus, 2005-ųjų gruodžio mėnesį sakytos savo kalbos, kurioje analizuodamas Vatikano II Susirinkimo mokymo įsisavinimo tikinčiųjų bendruomenės gyvenime problemas, kalbėjo apie neretai naudojamą vadinamąją nevientisumo arba lūžio hermeneutiką (pabraukta – Aut.). Toks požiūris į Susirinkimo mokymą stengiasi nubrėžti ribą tarp priešsusirinkiminės ir posusirinkiminės Bažnyčios, tarsi Bažnyčia nebūtų vientisas, visuomet sau tapatus subjektas, visuomet ta pati keliaujanti Dievo tauta” (Vatikano radijas).
Šis supriešinimas į “seną” ir “naują” bažnyčias yra naujoviška klaidinga nuostata, kuri sumenkina Bažnyčios nekintantį tapatumą ir, vadinasi, Dievo įsikūnijimo žmogui prasmę ir formą.
Visai neseniai su keliais draugais tyliai įsliūkinom į vienos Vilniaus bažnyčios koplyčią, kur buvo rezervuotas švenčiausiasis Sakramentas, t.y. Dievas. Koplyčioje tuo metu tyliai sau šnekučiavosi trys panelės. Atrodo vienas kitam nemaišėm. Jos ir toliau sau šnekučiavosi, o mes suklaupėme ir tyliai buvojome Švenčiausiojo akivaizdoje. Staiga pasirodė „žmogus” ir griežtai mus išprašė iš tos koplyčios. „Pirmiausiai žmogus” (kaip jis pats save pavadino) mums paaiškino, kad mes neturime trukdyti „užsiėmimui”. Jis vis kartojo: „ko jūs lendate?”. Iš tiesų, kur mes lendame? Taip, mes „lindome” prie Švenčiausiojo. Tikrai ne prie tų panelių. Nežinojome ir neketinome trukdyti užsiėmimui. Tačiau buvome išmesti.
Buvome šokiruoti. SAVO katalikų bažnyčioje buvome atitraukiami nuo mūsų Dievo. Vyko „žmonių” užsiėmimas, matyt, „žmonių” bažnyčioje, kurioje tarp užsiėmusių „žmonių” kažkur tūno ir Dievas. Galbūt aš perdedu. Tačiau tuomet mūsų širdis sudrebino nuojauta ir klausimas: nejaugi krašte, kur taip visuomet buvo gerbiama Eucharistija, galimas toks nejautrumas? Nejaugi ir čia Dievo Bažnyčia jau virsta „žmonių” bažnyčia? O tie, kurie nevirsta „pirmiausiai žmonėmis”, tie bus persekiojami ne tik pasaulietinės valdžios, kaip kad Didžiojoje Britanijoje ar katalikiškoje Ispanijoje, bet ir pačių „pirmiausiai žmonių” savoje Bažnyčioje. Galbūt ir mus - kitą kartą, jei visgi liksime klupėti ir nepajudėsim – kada nors išskers, kaip prieš šimtą metų kazokai skerdė kražiškius, gynusius švč. Sakramentą nuo išniekinimo ir savo bažnyčią nuo uždarymo?!
Šis faktas liudija, kad visgi kai kur Lietuvoje irgi įsigalėjo Popiežiaus įvardinta „lūžio hermeneutikos” klaida.
Nieko naujo po šia saule. Evangelijos liudija, kad Dievas yra nuolat persekiojamas ne tik pasaulyje bet ir tarpe „saviškių”, kurie Jo kažkada nepriėmė. Dievo tiesa nėra savaimingai artima ir sava. Tikėjimu ir išsižadėjimu, viltimi ir meile, t.y. didelėmis pastangomis per Kryžiaus auką, Deivo tiesą reikia nuolat įsisavinti. O tai – tikrai nepatogu ir žmogiškai „nesava“.
Todėl Bažnyčia kartu su savo galva Kristumi dabar ir nuolat yra stumiama į visuomenės užribį. Gali būti pripažįstamas ir visuomenėje gerbiamas Katalikų Bažnyčios autoritetas, tačiau Bažnyčios tapatybė – Įsikūnijusio Dievo mistinis kūnas – yra atmetama, nes „pasaulis Jo nepažino” (Jn 1,10 ); o “sužmogėjusių” tikinčiųjų – tiesiog noriai pamirštama.
Sovietinių persekiojimų metais leistos „Katalikų bažnyčios kronikos” galima tąsa būtų tikslinga ir nūdienoje. Matyt apie tai jau pamąsto ir dabartiniai Lietuvos hierarchai, kurie ir tais persekiojimų metais stovėjo Tiesos ir ištikimybės Šventajam Sostui sargyboje. Tačiau, nors ir stumiami iš išorės, stumdomi iš vidaus, mes nebijome. Nes visuomet turime už visas pasaulio saldybes ir neapykantas „prakilnesnį“ Meilės kelią (1 Kor 12,31 - 13,1-12, antrasis skaitinys).