Tarp apdovanotojų pateko ir Jurbarko rajono savivaldybė. Jurbarko rajono merui Aloyzui Zairiui buvo įteikta Kultūros ministerijos ir Lietuvos savivaldybių asociacijos įsteigta nominacija “Savivaldybė – kultūros puoselėtoja“.
Tačiau Jurbarko rajono laikraščio „Šviesa“ žurnalistė Daiva Bartkienė pateikia šiurpą keliantį vaizdą apie „Savivaldybės – kultūros puoselėtojos“ bibliotekas.
Stakių filialo vyresnioji bibliotekininkė Albina Aleksienė yra tikra kaimo šviesuolė. Daugiau kaip 30 metų bibliotekoje dirbanti moteris renka kaimo žmonių prisiminimus, rengia parodas, neša miestelio gyventojams knygas į namus ir net vaidina kaimo šventėse kartu su kultūros centro darbuotojais. Ir stingdančio šalčio ji nebijo.
„Prie visko įpratome. Nuo pat nepriklausomos Lietuvos atsikūrimo šaltį kenčiame – jau šešiolika metų Stakių kultūros centras nešildomas. Bene vieni mes tokie? Daugiau kaip pusė bibliotekų nešildomos“, – aiškino į kailinius ir skarą susisupusi moteris. Po praėjusį savaitgalį praūžusios vėtros šią savaitę Stakiuose nebuvo elektros, todėl neveikė ir bibliotekoje esantys elektriniai šildytuvai. Tačiau kai lauke spusteli šaltukas – ir iš jų menka nauda, nes visa šiluma išeina pro kiauras sienas ir langus.
„Tik nepagalvokite, kad skundžiuosi. Viešosios bibliotekos direktorė labai gera, manimi visada rūpinasi, tačiau rajonas pinigų neturi“, – tikino moteris, stingdančiame šaltyje trečiadienį laukusi savo skaitytojų. Nuskambėjus mokykloje skambučiui, biblioteka prisipildo vaikų šurmulio, apie pietus iš Stakių ir artimiausių kaimų žmonės susirenka paskaityti laikraščių ir žurnalų.
Pasak bibliotekininkės, mažėjant gyventojų skaičiui, mažėja ir skaitytojų, tačiau biblioteka kaimui labai reikalinga.
„Žmonės dabar daugiau skaito nei sovietmečiu. Ypač periodiką, nes laikraščių ir žurnalų daugelis užsisakyti neįstengia“, – įsitikinusi A.Aleksienė. Tik naujų leidinių Stakių filialas ne visada gauna tiek, kiek norėtų. Pavyzdžiui, pernai bibliotekininkė gavo 214 egzempliorių naujų leidinių, o nurašė beveik 800 spaudinių. Iki šiol bibliotekos kamputyje buvo užsilikę net Lenino raštai. Dabar Albina rengiasi neštis juos namo – laisvame kambaryje ji kuria savo muziejų.
Viešosios bibliotekos Žindaičių filialo bibliotekininkei Silvijai Pužeckaitei už nuoširdų rūpinimąsi bendruomenės ir skaitytojų poreikiais pernai buvo suteiktas Metų bibliotekininkės vardas.
Jei Silvija neturėtų savo automobilio ir kartą per savaitę su pilnais krepšiais knygų negalėtų nuvažiuoti į Vertimų pagrindinę mokyklą, ji dirbtų tik puse etato. Darbas, iš kurio negalima pragyventi, jaunam žmogui kada nors gali ir atsibosti, tačiau kol kas Silvija džiaugiasi išsipildžiusia svajone dirbti bibliotekoje.
Galima sakyti, kad ji užaugo kaimo kultūros namuose, kur jau 33 metai dirba jos mama Irena Pužeckienė. Deja, kaimo kultūrai dabar – sunkūs laikai. Prieš penkerius metus rajono savivaldybei pertvarkius kultūros įstaigų tinklą, Žindaičiuose kultūros namai buvo panaikinti. I.Pužeckienei liko pusė bendruomenės namų administratorės etato – už keletą šimtų litų moteris turi būti ir organizatorė, ir kūrikė, ir šlavėja.
„Mūsų kaimo žmonės puikūs: tik duok jiems mintį – viską padarys. Bendruomenė salei pašildyti mums „buržuiką“ pastatė, malkų atvežė, net meno vadovą pasamdė – koncertus ne tik Žindaičiuose rengdavome, bet ir į rajoną pasirodyti važiuodavome“, – gyrėsi Silvija.
Bet džiaugsmas neilgai truko: išlaikyti meno vadovą Žindaičiuose kaimo bendruomenei per sunku, o iš rajono biudžeto finansuojamiems bendruomenės namams toks etatas nepriklauso. Nesvarbu, kad meno mėgėjų Žindaičiuose yra daugiau nei kaimuose, kur veikia kultūros centrai. „Jei tik vadovą turėtume, šiandien pat vėl dainuoti eitume“, – užtikrino į biblioteką knygų užėjusi žindaitiškė Alytė Valaitienė.
Ankštame Silvijos kambarėlyje ši moteris – dažna viešnia. Kaimo kultūros entuziastė dažniausiai pageidauja paskaityti žurnalų, perverčia laikraščius, pasidomi, kokių naujų knygų parsivežė bibliotekininkė. Pasak S.Pužeckaitės, grožinės literatūros paklausa kaime yra labai didelė, tačiau iš praėjusiais metais gautų 275 egz. įvairių spaudinių biblioteka praturtėjo vos 75 naujomis knygomis.
„Žmonės supranta, kad bibliotekai reikia padėti: dovanoja perskaitytus žurnalus, o kaimo bendruomenės pirmininkas mums užprenumeravo „Lietuvos rytą“, – apie į kaimą grįžtančius knygnešių laikus pasakojo bibliotekininkė.
Darbo sąlygos Silvijai kol kas sunkumų nekelia: nors elektrinis šildytuvas patalpą prišildo tik tuomet, kai bibliotekininkė baigia darbą, ji džiaugiasi, kad seniūnija pernai pakeitė pastato langus, todėl kambarėlyje nebešvilpauja vėjai. Silvija tikisi, kad ateinančiais metais pastato šildymo problemos pagaliau bus išspręstos, ir jos bibliotekoje atsiras kompiuteris, o su pasauliu bus galima susisiekti internetu.
Kol kas viešosios interneto prieigos yra įrengtos tik penkiuose iš 26 rajono viešosios bibliotekos filialų. Pasak Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės Nijolės Masiulienės, interneto prieigas steigti trukdo būtent materialinė filialų padėtis: daugelis jų nešildomi, sugrūsti į ankštas patalpas, trūksta apsaugos priemonių.
Nepaisant to, šiemet Viešoji biblioteka rengia du projektus ir tikisi, kad kompiuteriai ir internetas nudžiugins Armeniškių, Paulių, Pavidaujo, Rotulių, Vadžgirio, Vytėnų ir kitų filialų lankytojus. Tačiau yra vietų, kur kompiuteriai niekada nebus pastatyti.
Jau kalbama, kad gali tekti uždaryti Rutkiškių filialą. Griciuose filialas įrengtas bibliotekininkės namuose. Gruodžio mėnesį posėdžiavusiame Jurbarko rajono savivaldybės tarybos Ūkio, verslo, ekologijos ir kaimo reikalų komitete svarstant Viešosios bibliotekos strateginį planą 2007–2015 metams, iškilo arši diskusija dėl finansavimo ir paaiškėjo, kad Gricių filialo bibliotekininkei Loretai Andrikienei savivaldybė nemoka už elektrą ir nekompensuoja šildymo išlaidų.
„Per savaitę ten ateina du lankytojai – ar ji dar ko nors gali norėti“, – skeptiškai apie bibliotekos reikalingumą Griciuose tuomet atsiliepė meras A. Zairys.
„Bet juk tai vienintelė vieta, kur politikai gali susitikti su lankytojais“, – stebėjosi N.Masiulienė, paklausta, ar Griciuose biblioteka reikalinga. Direktorė gyrė L.Andrikienę: namuose dirbanti bibliotekininkė neskaičiuoja darbo valandų ir priima žmones bet kuriuo dienos metu. Be to, jos namuose šilta, bibliotekoje jauku ir yra vietos norintiems pavartyti spaudos leidinius. Bibliotekos vadovė tikino, kad L.Andrikienė jokių kompensacijų neprašė, todėl ir kalbėti apie jas nereikėtų.
Tačiau rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Radeta Savickienė mąsto kitaip. Vedėja mano, kad patalpas užleidusiam žmogui už viską turi būti atlyginta.
„O jei neprašo, tai tik reiškia, kad žmogus kuklus. Darbas – ne valdžios dovana, mes vivis juos turime. Dabar jau net į miestą specialistą nėra lengva pasikviesti dirbti. Ieškodami Viešvilės kultūros centro direktoriaus, įsitikinome, kad jei jauni žmonės ir susidomi provincijos kultūros darbuotojo pareigomis, tai tikisi, kad algos „į rankas“ kas mėnesį gaus ne mažiau kaip 1,5 tūkst. litų“, – neslėpė R.Savickienė.
Į kaimo kultūros įstaigų darbuotojų veiklą vedėja linkusi žiūrėti atlaidžiai. Pasak jos, ko gali pareikalauti iš šaltuose bendruomenių namuose dirbančių žmonių, kai jie neturi jokios materialinės bazės mėgėjų menui kurti?
„Vis dėlto daugelis mūsų darbuotojų yra entuziastai – neša į salę savo aparatūrą, naudoja nuosavą kompiuterį, rengdami diskotekas jaunimui, rizikuoja savo gyvybe, net prizus švenčių dalyviams perka iš savo atlyginimų. Praėjusiais metais pirmą kartą lengviau atsikvėpėmė – kultūrinei veiklai iš ministerijos pagal įvairius projektus gavome daugiau kaip 146 tūkst. Lt, dar 55 tūkst. Lt kultūrinei programai buvo skirta iš rajono biudžeto“, – džiaugėsi Kultūros skyriaus vedėja. Vis dėlto R.Savicienė pripažįsta, kad savivaldybė net į būtiniausius kultūros poreikius žiūri lyg į elgetą su ištiesta ranka. Ir tokia politikų nuostata vedėją žeidžia.
„Jei kultūrai reikia skirti 100 Lt, taryba ginčijasi valandą, o šimtus tūkstančių kitoms sritims skiria vienu rankos pakėlimu. Apmaudu, bet daugelis rajono tarybos narių nėra buvę bibliotekoje, nesidomi, kaip išgyvena kaimo kultūros namai ir ko reikia juose dirbantiems žmonėms“, – sakė vedėja.
2005 m. Kultūros centro finansavimo dalis bendrame savivaldybės išlaidų biudžete sudarė tik 2,9 proc., pernai kultūros centrams buvo suplanuota skirti 2,8 proc. biudžeto pajamų. Nors atrodo, kad 1,5 mln. Lt yra labai dideli pinigai, beveik visi jie sunaudojami darbuotojų atlyginimams ir sumokėti už patalpų šildymą.
„Ypač brangus šildymas elektra – šalta, blogai, bet kitos išeities nėra“, – tikino vedėja. Praėjusių metų pabaigoje pateikusi Kultūros centro veiklos audito ataskaitą, savivaldybės kontrolierė Vida Rekešienė pastebėjo, kad centro filialų finansavimas skiriasi dešimtis ir net šimtus kartų.
Pavyzdžiui, Klausučių kultūros centro išlaikymas per metus kainuoja net 55 tūkst. Lt, o nešildomi Vytėnų bendruomenės namai – vos 2,5 tūkst. Lt. Kultūros skyriaus vedėja įsitikinusi, kad kai kurių kaimo kultūros centrų išlaikymas toks brangus dėl labai didelių išlaidų patalpoms šildyti.
R.Savickienė neslepia, kad kaimo kultūros įstaigos renovuojamos daug lėčiau nei norėtųsi. Pastarųjų metų džiaugsmas – Juodaičių kultūros centro remontas. Tačiau labai lėtai remontuojamas Viešvilės kultūros centras, seniai bent pastato fasado remonto laukia Šimkaičių kultūros centro darbuotojai. Šiemet, pasak vedėjos, Jurbarko kultūros centro vadovai suplanavo remonto darbų už 156 tūkst. Lt.
„Tai nėra didelė suma. Tuo labiau kad visi numatyti darbai yra būtini. Bet jau žinau, kad biudžeto projekte yra numatyta skirti kelis kartus mažiau lėšų. Jų kažin ar užteks vien Seredžiaus kultūros centro katilinės remontui ir sanitariniams mazgams įrengti“, – abejojo vedėja. Liks neremontuoti ne tik Šimkaičių kultūros namai. Be vandentiekio ir sanitarinių mazgų dar ilgai turės verstis Eržvilko kultūros centro lankytojai, tikriausiai liks nebaigtas remontuoti Jurbarko kultūros centro pastato stogas.
Pernai nutarusi, kad Kultūros centrui autobusas nereikalingas, rajono taryba žadėjo, kad pinigų kelionėms rajoną garsinantiems meno kolektyvams netrūks. Tačiau šiemet biudžetą planuojanti savivaldybės administracijos komisija, R.Savickienės duomenimis, Kultūros centro poreikių pildyti nežada – vietoj prašomų 170 tūkst. Lt kelionėms žada skirti tik 70 tūkst. lt.
Nepraturtės kaimo kultūros įstaigos ir ilgalaikiu turtu – muzikos instrumentams, aparatūrai ir kitoms priemonėms įsigyti planuojama skirti vos 20–30 tūkst. Lt, kai Kultūros centras tik būtiniausius poreikius galėtų patenkinti gavęs ne mažiau kaip 120 tūkst. Lt.
Štai kodėl kaimo kultūros centruose ir bendruomenės namuose – vaizdas lyg po karo, o į bibliotekas grįžta knygnešių laikai. Žmonėms, atrodo, nebereikia aiškinti, kuo pasireiškia rajono mero Aloyzo Zairio vadovaujamų valstiečių liaudininkų meilė kaimui. Važinėdamas po kaimus netikėtai imi ir suabejoji – o gal rajono vadovai ekonomine blokada tyčia baudžia Lietuvos nepriklausomybės siekusius kaimo šviesuolius?