Šios kilmės ištakos seniai užmirštos, tačiau Lietuvoje radosi naujas politinės diferenciacijos principas. Nors šis politinis susigrupavimas laikinas, tačiau tam tikra prasme - taip pat metafiziškas.
Tai požiūris į Valstybės saugumo departamentą (VSD) ir jo vadovą Arvydą Pocių. Ir netiesiogiai - į pulkininko Vytauto Pociūno žūtį. Vieniems tai - sukrečianti herojaus mirtis, kitiems - nelaimingas atsitiktinumas. Pastarąjį požiūrį vaizdingiausiai ir nuoširdžiausiai išreiškė VSD direktoriaus pavaduotojas Darius Jurgelevičius, paraginęs nesiknaisioti po senus kaulus. Iškrito žmogus, ką padarysi - vis vien jo nebeprikelsi, o ieškodamas tiesos gali tik pakenkti.
Okupacijos metais mano kartą buvo sukrėtęs anksti žuvusios talentingos rusų režisierės Larisos Šepitko filmas „Pakilimas“ pagal nuostabaus baltarusių rašytojo V.Bykovo apysaką „Sotnikovas“. Pakilimas - tai pagrindinio filmo herojaus kelias į Golgotą. O kur yra kryžių nešantis, ten - neišvengiami jo palydovai Judas ir Poncijus Pilotas.
Ir V.Pociūnas kryžių nešė į savo Golgotą - devintąjį Bresto viešbučio aukštą. Ir kai VSD generalinis direktorius A.Pocius, kuriam pulkininkas R.Pakso apkaltos metu ir atvėrė kelią į departamento vadovo postą, prie kapo duobės su ašaromis akyse sakė jaudinančią kalbą, ne vienas velionio bendražygis kuždėjo: „Judas“.
Savo vaidmenį šioje tragiškoje istorijoje nuosekliai suvaidino ir prezidentas Valdas Adamkus. Į aukšto valstybės pareigūno ir jo šeimos kruviną dramą šalies vadovas žvelgė tartum į svetimą. Kaip ir Evangelijose Romos vietininkas, valdantis Judėją, Poncijus Pilotas į Jėzaus Kristaus ir jo tėvynainių konfliktą stengėsi nesikišti, jam nerūpėjo tiesa, nes tai - ne jo tiesa. Todėl ir nusiplovė rankas. Teisybės dėlei dera tarti, kad V.Adamkus rankų nenusiplovė - visomis savo galiomis ir autoritetu jis rėmė A.Pocių ir VSD. Atrodo, remia net iki šiol. Ir neatrodo, kad jam rūpėtų tiesa. Priešingu atveju jis nebūtų atsisakęs kaip aikštingas romėnų patricijus priimti plebėjų - Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narių. Valstybės vadovas tiki A.Pociumi, bet netiki tautos atstovais?
Juk ar neslypi tiesa tose 11 analitinių pažymų, kurias A.Pocius atsisakė pateikti net po Seimo nutarimo. Atseit dėl viešojo intereso, saugodamas valstybės paslaptį. Bet taip tvirtina tik pats A.Pocius, kuris daugybę kartų VSD skandalo metu, galbūt net nuo 1989 m., kai per patį Atgimimo įkarštį tapo KGB rezervo nariu, įrodė, kad juo pasitikėti neverta. Kaip ungurys išsisukinėjo ir melavo jau S.Pabedinsko Seimo komisijoje, tyrusioje, kaip jam pavyko tapti KGB rezervistu. Sako, KGB rezervistų Lietuvoje buvo viso labo apie 200. Šit kur tikrasis elitas.
Iš kur žinoma, kad tose pažymose slypi valstybės paslaptis? O gal tik kompromituojanti klaną informacija, kurios jis bijosi kaip velnias kryžiaus? Ar neatsitiks taip, kaip tiems nušalintiems VSD kontržvalgybos karininkams, kuriuos A.Pocius buvo paskelbęs valstybės išdavikais? Nors jų viešai neatsiprašė, bet valstybines pensijas skyrė. Kyla įtarimų, kad tų pažymų baiminamasi ne tik dėl korupcijos.
Mažytis sutapimas: sėkmingai prasidėjusi dekagėbizacija (archyvų atvėrimu) pačioje Seimo rudens sesijos pabaigoje įstrigo. Buvo sustabdyta tų pačių jėgų ir net žmonių, kurie visomis išgalėmis blokavo V.Pociūno išsiuntimo į Baltarusiją ir VSD veiklos parlamentinį tyrimą, - vieno medžio vaisiai. Kagėbizmas - štai tas metafizinis pamatas, vienijantis jėgas, kurios gynė saugumą, į šalį nustūmė Liustracijos įstatymo pataisas, formaliomis procedūromis kitai sesijai atidėjo pataisas dėl KGB rezervistų ir Seimo rezoliuciją „Dėl būtinų skubių pakeitimų Valstybės saugumo departamento vadovybėje“.
Ši Seimo rezoliucija ragino prezidentą V.Adamkų „nedelsiant patenkinti Arvydo Pociaus, Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos KGB rezervo karininko, laikinai einančio Lietuvos Respublikos valstybės saugumo generalinio direktoriaus pareigas, prašymą jį atleisti iš einamų pareigų“. Skamba kaip patyčia iš Lietuvos valstybės. Žinoma, tyčiojasi tie, kurie bando šiame poste išsaugoti A.Pocių.
Prezidento ramybę drumsčia dar viena rezoliucija - Piliečių santalkos prašymas Vasario 16-osios proga apdovanoti pulkininką Vytautą Pociūną Vyčio kryžiumi (po mirties). Prezidento laukia tarp A.Pociaus ir V.Pociūno nelengvas pasirinkimas, kuris parodys, ar Jo Ekscelencija šioje istorijoje jam primestą nepalankų vaidmenį suvaidins iki galo. Kaip savo vaidmenis jau suvaidino A.Pocius ir V.Pociūnas.