Radžiui tėvas nelinki čigonų dalios

„Ra-dži, Ra-dži, Ra-dži!“ – neseniai koncertuose ir prie televizorių ekranų skandavo LNK realybės šou „Kelias į žvaigždes 2“ žiūrovai.

Radžio gerbėjos visoje Lietuvoje iš susijaudinimo braukė ašaras, karštligiškai spaudė telefonų mygtukus ir balsavo už numylėtinį.

Tačiau vienas žmogus lemiamas finalinės dvikovos akimirkas stebėjo jaudindamasis gerokai labiau nei visi šalies žiūrovai kartu sudėjus.

Į Radžį įbedęs akis žiūrėjo tikras jo tėvas – bendravardis ir bendrapavardis 44 metų Radžis Aleksandrovičius, kadaise buvęs garsiojo Maskvos čigonų ansamblio „Romen“ šokėjas ir dainininkas.

Dabar jis gyvena Lietuvoje, netoli Panevėžio.

Giminaičiai įkalbinėjo R.Aleksandrovičių finalo dieną pasirodyti televizijos studijoje, susitikti su sūnumi, tačiau šis kategoriškai ištarė „ne“.

„Jei būčiau ten pasirodęs, būčiau sulaukęs galybės nereikalingų klausimų, o atsakymai į juos galėjo pakenkti Radžiui“, – apsisprendimą paaiškino R.Aleksandrovičius.

„Kaip aš jaučiuosi? Blogai jaučiuosi. Kaip gali jaustis čigonas, pats neauginęs savo sūnaus? Bet taip gyvenimas susiklostė, aš negalėjau tuomet nieko pakeisti. O dabar aš sūnumi labai didžiuojuosi.

Tik nenoriu prie jo artintis, kad nepakenkčiau. Nenoriu, kad jis bendrautų su čigonais, nenorėčiau, kad vestų čigonaitę.

Jis pripratęs prie kitokio gyvenimo, o jei grįžtų į taborą, nebegalėtų nieko pasiekti“, – atsargiai rinkdamas žodžius „Panevėžio rytui“ pasakojo vyresnysis R.Aleksandrovičius.

„Kelio į žvaigždes 2“ kūrėjai tikriausiai nesiginčytų, kad panevėžietis 19-metis Radžis Aleksandrovičius jiems buvo lyg brangakmenis.

Žiūrovus viliojo ne tiek vaikino muzikiniai ir sceniniai talentai, kiek egzotiška išvaizda, kilmė bei paslaptinga biografija.

„Merūnas turi puikų balsą, jis šaunus vaikinas, tikrai buvo vertas pergalės, tačiau jis neįsidėmėtinas, nurims šou šurmulys ir jį visi greitai užmirš.

O štai Radžis, nors liko antras, daugeliui įstrigo į atmintį lyg profesionaliai sukurtas rinkimų plakatas. Gal per aštrus, gal per ryškus, gal tolokai nuo idealo, bet užtat net naktimis sapnuojasi“, – tokį netikėtą komentarą galima rasti interneto pokalbių svetainėje.

Nuo mažų dienų Panevėžio A.Bandzos vaikų globos namuose augęs Radžis LNK realybės šou atviravo, kad su tautiečiais jo niekas nesieja.

Valdiškoje įstaigoje vaikinas priprato prie lietuviško gyvenimo būdo ir žiūrovus tikino, kad savyje visiškai neįžvelgia romų tautybės žmonėms būdingų elgsenos bei charakterio bruožų.

Kur yra tikrieji jo tėvai, Radžis sakė niekada nesidomėjęs ir nežinantis.

Realybės šou dalyviui pirmą kartą gyvenime pamatyti motiną padėjo „Kelio į žvaigždes“ prodiuseriai.

Stebint visai Lietuvai, Radžis susitiko su Panevėžio moterų kalėjime bausmę atliekančia savo motina.

Graži mėlynakė čigonė smalsiai stebeilijosi į Radžį. Kas iš tiesų dėjosi sūnaus ir motinos širdyse, žino tik jiedu. Jokių išskirtinių emocijų žiūrovai nepamatė.

Tačiau ši laida labai sujaudino daugelį jautriaširdžių žiūrovių.

Tikriausiai norėdamos kompensuoti motiniškos meilės trūkumą, nepažįstamos moterys, įvairaus amžiaus Radžio gerbėjos, į televiziją ėmė vežti karštą naminę sriubą, kotletus, raugintus agurkus ir kitokius skanėstus.

„Čigonas iš vaikų namų“, – taip Radžiui gėlė sėkmės pavydintys internetinių diskusijų dalyviai.

Radžio tėvo pėdsakus „Panevėžio rytas“ aptiko visai netikėtai.

Aprimus realybės šou „Kelias į žvaigždes 2“ šurmuliui, nusprendėme pasidomėti, kaip į tautiečio sėkmę reaguoja Panevėžio romų bendruomenė.

Čigonų Panevėžyje likę nebedaug, suskaičiavus ir vaikus, ir suaugusiuosius, jų skaičius vargiai tesiektų 50. Nemaža dalis panevėžiečių čigonų, kaip ir lietuvių, ieškodami sotesnio duonos kąsnio emigravo į Airiją, Angliją, kitas šalis.

Panevėžio romų bendruomenės pirmininkė jau kelinti metai gyvena Anglijoje. Jos namas, kuriame buvo įsikūrusios kelios šeimos, šiandien stovi užkaltais langais.

Sukame į gatvelę prie Kristaus Karaliaus katedros, prieš porą metų ten viešėjome pas čigonę būrėją Rozą.

Iki pat slenksčio boluoja neišmindytas sniegas, ant durų – spyna, orlaidė praverta. Per apmūsijusį lango stiklą žvelgiame vidun. Daiktai tebėra, tačiau matyti, kad čia niekas nebegyvena.

Dar dvejos durys, už kurių buvo įsikūrusios gausios Rozos tautiečių šeimos, irgi su spynomis, slenksčiai užpustyti.

Einame į kitą miesto galą – bandysime surasti garbaus amžiaus čigonę Sonią.

Ant lango tvarkingos užuolaidėlės, durys su akute, tačiau jų niekas neatveria. Nusivylę sukamės eiti atgal, tačiau šalia esančios parduotuvės darbuotoja pasako, jog Sonia čia tebegyvena, išėjo trumpam, gal į parduotuvę.

Sugrįžus po pusvalandžio duris atveria pati buto šeimininkė 82 metų Sofija Sinkevičienė, visų vadinama Sonia, ir svetingai kviečia užeiti.

Nedidukame dviejų pereinamų kambarių bute labai tvarkinga ir švaru, ant sofų išdėliotos vyšninio ir violetinio aksomo pagalvėlės, sienas puošia ryškiaspalviai religinės tematikos gobelenai ir paveikslai.

Ypač dailiai įrėminta Sonios jaunystės nuotrauka, iš kurios žvelgia gilių akių tamsiaplaukė gražuolė.

Sonia pečius užsigobusi rusva kupranugario vilnos skara, čigonų papročiu segi masyvius auksinius auskarus, mūvi kelis geltono metalo žiedus.

„O kaipgi, Radžis – šaunuolis, mes labai juo didžiuojamės. Žinoma, kad žiūrėjau visas laidas, labai troškau, kad jam sektųsi. Visi čigonai, kiek mūsų čia yra, jam linki didžiausios sėkmės“, – spindinčiomis akimis sako Sonia.

Teiraujamės, gal ji žinanti, kur gyvena Radžio giminaičiai.

„Taigi aš jo giminė, jis mano pusseserės anūkas. Tikras jo senelis, jei dar nenumirė, turėtų gyventi Minske. Oi gražus vyras buvo – kaip Radžis dabar. Močiutė mirusi. Seneliai iš Rusijos čia buvo atsikraustę laikinai.

Motina, ta mandavoška, tegu man Jėzus atleidžia, sėdi kalėjime. Radžis iš jos paveldėjo mėlynas akis. O tėvas, geriau neklauskit, nežinia kur jis“, – pokalbio ta tema tęsti nebenori moteris.

Šnekamės apie tai, kaip čia išėjo, kad čigonai savo vaiką atidavė valdiškai įstaigai.

„Ai, tik senais laikais būdavo, kad čigonai savų į vaikų namus neatiduoda. Va mano baba 18 vaikų pagimdė ir augino visus, kurie nenumirė. O dabar jau taip nebėra.

Gaila man jo, kad jis buvo atiduotas, bet ir gerai, jis žmogum pasidarė. O kas būtų buvę, jei būtų su čigonais augęs?“ – aiškina Sonia.

Teiraujamės, gal Sonia norinti, kad Radžis, dabar tapęs garsiu žmogumi, ją aplankytų?

„Norėčiau, – akimirksniu atsako moteris, bet čia pat susigriebia. – Nors kam jam čia eiti? Geriau tegu nebendrauja su čigonais, nenoriu jam trukdyti, jam dabar ne tas galvoje“.

Smalsaujame, ar Sonia, kaip ir visos čigonės mokanti mesti kortas, nėra iš jų Radžio ateities spėjusi?

Tamsiaakė moteris užsikvatoja ir sako, kad ateities spėjimui jai kortų pagalbos nereikia, ji turinti nepaprastą nuojautą. Ir nepaprastų gebėjimų kūnu pritraukti metalinius daiktus.

Anksčiau būdavo, kad prie rankos pridėtas šaukštas kybodavo lyg priklijuotas. Dabar rankos pasilpo, metalas prie jų nebesilaiko. Užtat kaip ir jaunystėje tebegali ant krūtinės uždėti lygintuvą ir šis nekris žemėn.

Dėl šitų anomalijų anksčiau Sonia bandė eiti pas gydytojus, bet visi tik traukė pečiais. Dabar dėl kūno ir metalo sąveikos Sonia nebesuka galvos.

Sonios vizijos sufleruoja, kad greitu laiku Radžis paliks Lietuvą, bet trumpam. Paviešėjęs svetur sugrįš į gimtinę, likimas jam brėžia sėkmę.

Į šalia esančius čigonų namus Sonia nerekomenduoja užsukti, aiškina, kad ten gyvena degradavę tautiečiai, priklausomi nuo alkoholio ir kvaišalų.

Keliaujame dar toliau nuo centro, kur, mūsų žiniomis, gyvena kelios čigonų šeimos.

Iš kiemo išsuka jaunas juodbruvas vyras. Klausiame, ar yra girdėjęs apie Radžį.

„Žinoma, mes visas laidas žiūrėjom, – net šiek tiek įsižeidžia užkalbintasis. – Bet jūs klauskite štai jo, jis viską apie Radžį žino, net į televiziją važiavo“, – į kiek vyresnį vyrą namo tarpduryje draugiškai rodo vaikinas.

Prie namo stovintis vyriškis jau girdėjo mūsų pokalbį, labinamės ir pradėtą šneką tęsiame toliau.

Po kelių sakinių, įsitikinęs, kad atėjome ne su blogais ketinimais, žmogus netikėtai ištaria: „Jei būtumėte atvažiavę 15 minučių anksčiau, būčiau jus supažindinęs su Radžio tėvu, jis tik ką čia lankėsi, jis mano pusbrolis“.

Kol stovime apstulbę, rudaakis vyras pasisiūlo padėti, sėsti visiems į automobilį ir bandyti išėjusįjį pasivyti.

Važiuodami sužinome, kad nors Radžis nejaučia poreikio giminiuotis ir bendrauti su tautiečiais, jo artimiesiems tai nė motais. Jie, paklusdami kraujo balsui, džiaugsmingai seka kiekvieną vaikino žingsnį ir išgyvena dėl jo.

Radžio dėdės ne kartą važiavo į televizijos studiją bent iš tolo pažvelgti į vaikiną.

Jie ten vyko ne norėdami pasimaudyti jaunuolio šlovės spinduliuose. Panevėžiečiai čigonai net nesiartino prie Radžio, niekam neprisistatė, kas jie tokie, kaip tik nenorėjo atkreipti laidos kūrėjų dėmesio.

Sukame ratus po miestą ir dairomės R.Aleksandrovičiaus vyresniojo. Pasivejame. R.Aleksandrovičius eina už parankės su jauna liekna čigonaite.

Giminaitis šūkteli, trumpai paaiškina, koks reikalas. Kiek pasvarstęs R.Aleksandrovičius sutinka pasišnekučiuoti su žurnalistais. Visi važiuojame į svečius pas pusbrolį.

Trijų kambarių namo dalyje, kur gyvena kelios čigonų kartos, skurdu, bet tvarkinga ir švaru. Koridoriuje rikiuojasi gausi eilė vaikiškų batų, virtuvėje paklotas raudono kilimo gabalas, prie šiltos krosnies tupi ir kailį valosi riebus Siamo katinas.

R.Aleksandrovičius sako, kad teisintis dėl ko nors dabar būtų per vėlu. Jis labai apgailestauja, jog likimas taip susiklostė.

Bet jei kas laiko ratą pasuktų atgal, su sūnumi jis pasielgtų lygiai taip pat – atiduotų jį geriau auginti valdžiai, o ne čigonams.

„Juk laikas parodė, kad aš pasielgiau teisingai: jis tapo žmogum, gyvena visai kitokį gyvenimą. O tada ne vieni giminės norėjo jį pasiimti iš vaikų namų auginti, norėjo net įsivaikinti. Aš neleidau, nedaviau sutikimo“, – pasakoja dar ganėtinai jaunas vyras.

Apie tą laiką, kai 15 metų buvo toli nuo Lietuvos ir ne savo valia negalėjo matyti sūnaus, R.Aleksandrovičius kalbėti nenori.

Vyriškis sako, kad už karštakošišką jaunystės klaidą pakankamai sumokėjęs ir to laiko, deja, niekas sugrąžinti negali ir niekas negali pakeisti buvusių įvykių.

„Šiandien Radžis – žvaigždė, bet man nėra skirtumo, žvaigždė jis ar ne. Supratau, kad jis bus žmogus, jis turi mano talento. Man svarbu, kad jis galės gyventi geriau nei aš“, – šiek tiek didžiuodamasis ištaria vyriškis.

Jaunystėje R.Aleksandrovičius savo giminę garsino kaip talentingas šokėjas ir dainininkas. Romų tautybės panevėžietis kurį laiką koncertavo su garsiuoju Maskvos čigonų ansambliu „Romen“.

„Duokite man sceną, aš jums ir dabar parodysiu, ką moku ir galiu“, – staiga iš fotelio strykteli čigonas.

Deja, giminaičiai namie neturi gitaros, o sceną suorganizuoti neturime galimybių.

R.Aleksandrovičius sako į Lietuvą sugrįžęs visai neseniai, tik pernai. Dabar glaudžiasi nedideliame rajono miestelyje.

Be šokėjo ir dainininko talentų, vyriškis turi ir tris specialybes: siuvėjo, staliaus ir dažytojo.

„Gal Radžis turi sesių ar brolių?“ – sukame pokalbį.

R.Aleksandrovičius purto galvą – „ne“. Su Radžio motina jis nebendrauja nuo pat sūnaus gimimo. Kitos šeimos niekada nebuvo sukūręs, daugiau vaikų nėra.

„Bet Radžis labai greitai turės brolį. Vasario mėnesį. Tikrai žinome, kad brolį, mes pasitikrinome“, – staiga stulbinamą naujieną praneša pašnekovas.

Kad vaiką už poros savaičių gimdysianti moteris yra ne kartu su R.Aleksandrovičiumi ėjusi mergina, suprantame iš jos lieknos figūros.

Vyriškis pasako tik tiek, kad su laukiamo kūdikio motina jiedu nėra susituokę. Smulkiau pasakoti apie dabartinį gyvenimą ir asmeninius dalykus čigonas nenori.

Bendrauti su suaugusiu savo pirmagimiu R.Aleksandrovičius nesitiki.

Jis mano, kad tėvui geriau likti per tam tikrą atstumą ir žinoti, jog sūnui gerai sekasi, nei savo buvimu per arti jam pakenkti.

„Sūnaus labui aš atsisakau bendravimo su juo, bet jo niekada neatsisakiau ir neatsisakysiu. Kad ir kur jis būtų, kuo betaptų, jis yra ir bus mano sūnus“, – dėsto čigonas.

R.Aleksandrovičiaus nė kiek nežeidžia žinojimas, jog Radžis nemoka gimtosios čigonų kalbos.

„O kam jam jos reikia? Tegu ir nesimoko. Kur su čigonų kalba eisi?“ – tarsi savęs klausia vyras.

Jam pritaria ir pokalbio klausantys giminaičiai.

„Nueini ieškoti darbo – pamato, kad čigonas, ir parodo duris, o kitas, po tavęs atėjęs, tą darbą gauna.

Aš nevaizduoju, kad kažką moku, neprašau darbo kontoroje, galėčiau dirbi bet ką. Bet ne, pažiūri, kad čigonas, ir viskas. Jie įsivaizduoja, kad mes būtinai turime apvogti“, – atstumtųjų dalia skundžiasi R.Aleksandrovičius.