Ilzė Bathos: Septynios mano Gerosios Naujienos

Su dideliu džiaugsmu pranešu, kad šįkart mano sąmonė apglėbė ir piršteliai išbarškino šias temas:

Minedas. Striptizas. Seksualinis priekabiavimas. Su kablais ant ledo. Socialinis centras. Susilaikymas nuo emigracijos. Klijų uostymas. Kudabienė. Slapti moksliniai tyrimai viešose vietose. Regėjimai: G.W.Bushas ir klimato pokyčiai. Byvis ant bėgimo takelio. Situacinė depresija. Antidepresinė Nick Cave meditacija. Truputis kultūros, fizinės – taip pat. Naujas Slaptas Klubas. Oro Uostas. Gera būti šitaip.

Antradienį jau ašarojau ir inkščiau, kad geriau važiuosiu į Ispaniją dirbti konsumatore, nei Lietuvoje rašysiu „moteriškiems žurnalams“ – mat išties neliepsnoju noru rašyti apie dietas, „aukštuomenės vakarėlius“ bei imti interviu iš vietinės reikšmės „žvaigždžių“.

Tądien Lėlininkė man pasakė, kad Minedas yra daugiausia uždirbanti „žvaigždė“ po R.Cicino. Nežinau, ar tai tiesa – man labai sunku patikėti; ir vis tiek tenka pasikliauti jos turima informacija – nežadu ieškoti tokių intelekto žiežirbų internete.

Tačiau Lietuvos auditorijai turėtų būti gėda. Gėda iki apsivėmimo. Jei žmonės eina į tokius renginius, kad pažiūrėtų į tokį individą, ir moka tokius pinigus už tokio pobūdžio šou – tai daug pasako apie „plačiąją auditoriją“. Iškrypėlių kultūra. Arba (klausos) nukrypimus kultivuojanti ir jais besimėgaujanti kultūra.

Todėl nuo ašarų prismaugtu balsu burnojau, kad varysiu į svečias šalis greitai užsidirbti daug pinigų. Kad kitąmet turėčiau kompą ir fotiką, ir galėčiau padoriai baigti studijas.

Dar kiek svarsčiau apie striptizo šokėjos perspektyvas, mat kadaise vyrui, su kuriuo gyvenau, visai smagiai šokdavau, kaip čia pasakius. Bet turbūt striptizo šokėjos turi turėti didelius papus. Ech.

Tada Lėlininkė sumaniai priminė man “Brodvėjų” (kur buvom užsukę lyg ir vasaros pabaigoje, o gal rugsėjo pradžioje – koks skirtumas, dėl klimato pokyčių vis tiek buvo šilta it vidurvasarį). Ten apsilankiusi po ilgos pertraukos, supratau: gera nebūti tokiose vietose.

Ji švelniai tarė: Įsivaizduok, kad tau reiktų laiką leisti su tokiais vyrais. Aš iš pradžių putojausi, „na ir kas, aš gi su jais nesidulkinčiau“, tačiau ji dar šiek tiek kantriai su manimi pakalbėjo (jos kantrybės galėtų pavydėti pats akmeninio veido Zuikutis Zuokutis).

Lėlininkė man subtiliai priminė visai nesubtilų personažą – tviskančio riebaus veido, plačių pečių ir beveik mano ūgio vyruką–kiauliuką, pasidabinusį blizgiu baltu dryžuotu kostiumu, kuris tąkart nekukliai trynėsi į mudvi šokių aikštelėje. Jį pavyko atbaidyti tik tuomet, kai Lėlininkė ėmė analogiškai trintis į jį – įsikišusi alaus butelį po sijonu tarp kojų. Tąsyk ji pademonstravo žaibišką reakciją ir tobulą specialiosios agentės sumanumą – tik grybšt tuščią butelį nuo pianino, tik kyšt po sijonu, tik bakst tam uoliam iškrypėliui į lepų nukarusį pasturgalį.

Pernokusio bernužėlio veidelyje apsireiškė klaikus išgąstis, didelis šokas ir giluminė, beveik bedugnė dvejonė, su kuo jis čia iš tiesų turi reikalą (su kokiais androidais ar ateiviais iš kitų planetų). Mums, aišku, buvo juokinga.

Tačiau, antra vertus, ne tiek juokinga, kiek graudu, kad pasiturintį soliariuminį lepšį galima atbaidyti tik alaus buteliu, įkištu tarp kojų. Graudu, kad lietuvis nesupranta lietuviškai: „Vyruti, mes čia dviese linksminamės, gal tu eik ir susirask kitų objektų pasitrynti?“.

Prisiminusi tą tuklų aptakų tamsaus veido ir nelabai šviesaus proto individą iš “Brodvėjaus”, apsiraminau.

Nuėjau į savo kambarį, atsisėdau ant palangės su kavos puodeliu, prisidegiau cigaretę, ir apsižliumbiau.

Tada nuėjau su Lėlininke į socialinį centrą (žirgliojau miniatiūriniais žingsniais ant kablų, nešdama pilną dėžę vaikų lipdinių). Lėlininkė jau kurį laiką yra to centro savanorė.

Kablais teko apsiauti, mat anų mylimų eilinių snaiperės ilgaaulių užtrauktukas sugedo galutinai, ir, kol jie buvo atiduoti taisyti, teko pasinerti į fifologijos* džiaugsmus ir nerimus.

[Pastaba vis dar nežinantiems: fifologija – mokslas apie fifas; futurologijos šaka, nagrinėjanti dekoratyviosios bei higieninės kosmetikos ir garderobo bei aksesuarų įtaką asmenybei, jos vystymuisi, įgimtiesiems bei įgytiesiems refleksams. Daugiau informacijos: www.fifa.com]

Tomis dienomis buvau Komedija su kablais ant ledo. Ypač smagu mėginti daryti staigius posūkius siaurose Senamiesčio gatvelėse, kai tenka prasilenkti su garbaus amžiaus niekur neskubančiais senoliais. Uch, nesivožiau nė sykio, nors Lėlininkė porą kartų nesusilaikius šūktelėdavo ir griebdavo mane už parankės.

Socialiniame centre man patiko. Būti su vaikais iš asocialių šeimų – tai ne sėdėti kokioje snobiškoje kavinėje (tarp televizijos, literatūros ar pramogų pasaulio „žvaigždžių“, žinoma), ir ne klapsėti akimis, klausant „rinktinės“ muzikos ir siurbčiojant brangius kokteiliukus.

O ten, kur keramika, iš viso nebūna nuobodu.

- Vaikai, ar leisit piktai tetulei pašveist grindis? – rimtu veidu klausiau vaikų, besisukiodama aplink stalus su šluota po užsiėmimo.

Akys plačios, ausys stačios. Gal jie neregėjo jaunos moters, kuri save vadina pikta tetule, kalba jų žargonu ir pritūpusi su džiaugsmu skutinėja jų ištryptą molį nuo keraminių plytelių.

Argi tai ne simboliška? Mes su Petruška kadaise žvengdavom iš vienos ar kitos keramikos mokytojos. Na, tegul šitie vaikai pažvengia iš manęs. Ką, man gaila? Daug kas iš manęs juokdavosi, ir dažniausiai piktai. Klasiokai, klasiokės, giminaičiai. Tai dabar aš iš savęs juokiuosi, ir vargo nematau.

Socialiniame centre iš kitų savanorių girdėjau istoriją apie tai, kad Kudabienė (ta, kur švokščia per dantis labai mąsliu balsu) sykį davė pinigų tiems (ar panašiems) vaikams, kad anie nusipirktų klijų ir pauostytų prieš televizijos kameras.

– Mes čia darom viską, kad jie tų klijų neuostytų, o ta... – su širdgėla nutęsė viena moteris. Aš ten prie kitų savanorių kažkaip nuo keiksmų susilaikiau. Bet pasiputojau iš širdies.

Prisimeni, Dienorašti, tą vyruką, kuris sakė, „tie draugai man ne draugai“? Tai aš pasakysiu: Kudabienė, Krivickas ir panašaus sukirpimo TV „žvaigždės“ - man ne žvaigždės, jie man senamiesčio kiemų tvorų neramstys, ir vaikų, kurie neturi dvasinės savisaugos instinkto, nefilmuos.

Gaideliai ir vištelės, jūsų eterio laikas baigėsi. Galit rinktis “šmutkes” ir važiuot iš kur atvažiavę.

Šiaip ar taip, pamačiau gal ir savotišką, tačiau mane tikrai vežančią perspektyvą (aš tipo vedu keramiką vaikams iš asocialių šeimų). Todėl nuo emigracijos susilaikiau. Ačiū Lėlininkei.

Kai nustojau pilti su “Pylimėlio” [tokio slapto naktinio klubo] vyrais, mano biologinis amžius eilinį sykį pakito. Slapti moksliniai tyrimai, viešai atlikti įvairiuose prekybos centruose, rodo, jog vizualiai dabar esu jaunesnė ir skaistesnė piemenaitė, mat gi dabar beveik visur manęs reikalauja „asmens dokumento“, kai paprašau pakelio mėtinio „Kent“ (amžiną atilsį tau, šaunusis „Barclay“).

Iš tiesų, gyvenimas netvojant (ar tvojant labai saikingai ir ne tokius radikalius gėrimus) yra kažkoks vikresnis, guvesnis ir šmaikštesnis.

Štai pamenu aną penktadienį, kai su Bosu ir Bosiene atlėkėm iki „P.S.“, Indrė su Liutaura klausė, kas man yra.

Sakiau: Bliamba, na, nieko negėriau šiandien, bet jaučiuosi kaip paauglystėj, pirmą kartą įkalus, toks linksmumas, – išties bruzdėjau it vaikas, laukiantis Velykų Bobos. Indrė su Liutaura duetu bylojo tąsyk: Boratai, gal tu išgerk ko nors, žinai, mums čia į tave blaivą žiūrėt nebus labai linksma.

- I‘m not a Borat, I‘m Borat‘s Gipsy, you know, – atlaidžiai čigoniškai mįslingai išsiviepiau su pseudoslavišku akcentu, ir išgėriau mažulytį “stapariką” “Starkos”, tačiau tas vaikiškas linksmumas nebeapleido manęs nei braunantis per pūgą, nei rengiant Tačkų Tūsą Vilniaus g.

Regėjimą regėjau ne šiaip. Grybų nevalgiau ir žolės nerūkiau (na, kartais ant grikių košės šmaukšteliu šaukštą kitą kanapių aliejaus, bet nemanau, kad tatai turi įtakos regėjimams).

Šį konkretų regėjimą transliavo per CNN trečiadienio rytą. Pagalvojau: nors atšokus aš nuo „realybės“, kaip mėgsta sakyti mano mama, tačiau gi žinias kokias išvysti būtų visai nieko.

Rodė Bushy the monkey. Jis kažką mįslingai šnekėjo (briedus iš esmės), tačiau smagu buvo stebėti, kokią intonaciją parenka kiekvienam sakinio žodžiui, kokiais oratoriniais sugebėjimais ten taškosi. Ne tik oratoriniais, bet ir oraliniais, nes šitaip lūpas sudėti tūtele – aukščiau, nei šiuolaikinis menas. Todėl užvis žavingiausia buvo matyti tą jau šitaip gerai pažįstamą veidą. Tokias paniškai lakstančias akutes retai pamatysi, Dienorašti, – ir tai turbūt tik Cirke, neurotiškų pervargusių beždžionėlių skyrelyje. Atrodo, po kiekvieno skiemens vyrutis dairosi palaikymo (iš kur? Iš Anapus? Tiesa slypi kažkur Anapus? The X-files?).

Paskui žinių vedėja, graži indiško veido moteris su džiaugsmu pranešė, kad Europoje stebimi meteorologiniai reiškiniai yra klimato pokyčių ženklas. Tuomet įjungė žavią šviesaus gymio moterį, kuri su nepakartojama energija grakščiais rankų mostais rodė, iš kur ir į kurią pusę Europoje vaikšto ciklonai bei anticiklonai.

Smagu! Pasirodo, klimato pokyčiai yra labai juokingas dalykas! Ačiū jums, CNN! Ačiū tau, Bushy the monkey! Šaunuoli sveikuoli stipruoli, žaviuosi tavo absoliučiai atsainiu požiūriu į globalias temas! Tavo abejingumas – pavydėtinas! Tavo žmona – pavydėtino proto bei grožio moteris, išties besirūpinanti pasauliu! Tavo veidas – intelektualumo, sąmoningumo ir saugumo (?) simbolis Lietuvos žmonėms!

[Paaiškinimas: Lėlininkės draugė Dainora – graži, gabi bei išmintinga (ISM studijuoja vadybą) – trečiadienio vakare pasakojo, kad Bush‘ą lietuviai išrinko metų žmogumi. Nežinau, kaip vyko tie rinkimai, bet faktas, aišku, užtektinai pritrenkiantis.]

Tris dienas iš eilės bėgau ant bėgimo takelio. Pirmą rytą su Nicku Cave’u ausyse, antrą rytą – su Eels ausyse, trečią rytą – su Elzės dovanotu CD ausyse (Queen, Blur, De-Phazz, ir kita antidepresinė muzika).

Pirmą rytą – 3,5 km, antrą – 2,5 km, trečią – 3,5 km. Man tatai buvo smagūs nuotykiai, mat įsijungiau Byvio Požiūrio Į Pasaulį režimą, ir reikšmingai pūčiau akis krizendama, kai dėl pernelyg didelio greičio nulėkdavau nuo to takelio. Didelių traumų išvengiau.

Kadaise, po anoreksijos, likau antriems metams šūlioj dėl klaikios tachikardijos. Tad dabartiniai rezultatėliai visai įkvepiantys. Sudie, paliegėle mano praeitie.

Emocine prasme šią savaitę man buvo ne pyragai. Ir ne pyragėliai. Truputį turėjau problemų santykiuose su tėvais (na, nemeluosiu, nekrykštauju iš džiaugsmo, kai mama telefonu pasako – pati kalta, tau vėl anoreksija, eik pas psichiatrą, nes tau jau krantai). Šiaip jau natūralu, kad žmogui stresinėje situacijoje krenta svoris. Nuo gruodžio pradžios netekau dešimties kilų. Bet gal čia todėl, kad ir tvoju mažiau, ir judu daugiau.

Šeimos gydytoja pagal mano išvardintus nelabai džiuginančius simptomus „nustatė“ man „situacinę depresiją“. O cho cho, ji irgi siūlė eiti pas psichiatrą, bet pasakiau, kad neturiu laiko. Jei atvirai, Dienorašti, nespirgu noru gerti raminamuosius. Aš kitaip apsiraminu – po karšto dušo išsitrinu eteriniais greipfrutų aliejais ir panyru į tobulą besapnį miegą. Arba netikėtai pusryčiauju su Petruška. Arba darau begalę kitų džiuginančių bei įkvepiančių dalykų. Štai pvz., šio penktadienio bei šeštadienio nuotykiai, kuriuos papasakosiu kada nors vėliau.

Lėlininkė kažkurią dieną stebėjo mane, ramiai sėdėdama ant sofos. Aš su ašaromis akyse plikiau arbatą ir kažką burnojau apie savo liūdną dalią. Ji pasiūlė kiekvieną sykį, kai prisiminsiu tėvų replikas, medituoti apelsiną. – Kodėl apelsiną? – pasipiktinau aš. – Na, pintinę apelsinų. Kad praeitų pyktis ir liūdesys. – KODĖL apelsinų? – dar labiau susiraukiau aš. – Nes jie skanūs, jie kvepia, jų spalva graži, jie primena šiltus kraštus... – romantiškai ėmė vardinti ji. Aš supykau ant tų apelsinų, mat esu kiek alergiška citrusiniams vaisiams – jie būna nupurkšti šūdina chemija. – O negaliu medituoti kažko kito? – burbtelėjau po nosimi. – Gali... – džiugiai patvirtino ji. – Medituok kažką, kas tau labai malonu. Akimirką mane ištiko mąstymo procesas, ir tada aš beveik šoktelėjau į orą:– AŠ MEDITUOSIU NICK CAVE! – per sekundę mano veidas prašvito. Akyse įsižiebė nedovanotinas (ir, dėkui Dievui, labai nekrikščioniškas) susižavėjimas Svetimu Vyru. Mano nuliūdusias lūpas vėl ištempė nepažabota šypsena. O elgesys bei laikysena po kelių sekundžių bylojo visai kitus dalykus, nei „situacinė depresija“.

Kada nors vėliau papasakosiu, kaip šį penktadienį planavau eiti į kiną su Petruška (nes ėjo Indrė ir Co., ir sakė, kad geras kinas), tačiau netikėtai paskambino Žvaigždė, ir netikėtai pasakė, kad netikėtai gali palikti du pakvietimus į spektaklį.

Ką aš galiu pasakyti? Mano sielai tatai buvo didi šventė, mat – natūralu – retai leidžiu sau nueiti į Teatrą. Lėlininkei irgi labai patiko. Petruška truputį (???) pavėlavo (kai paskambinau jai prie kasų, ji ne visai džiaugsmingai pasakė: „žinok, aš ką tik grįžau namo“. Jos namai labai toli nuo Teatro kasų). Jei be išsikalinėjimo, – seniai neregėjau tokių gražių dalykų, kaip tą penktadienio vakarą.

Vėliau netikėtai susitikau su Indre ir Bokalu, ir dar ten buvo vienas Bukowskio Gerbėjas, ir mes netikėtai smagiai pasėdėjom vienur bei kitur, o paskui netikėtai Bokalas pakvietė mus į svečius, ir kai mes netikėtai sutikom, jis pasakė: – Nu nesitikėjau, kad pasirašysit ant tokios nesąmonės.

Tuomet vykome į slaptą klubą. Jo originalus pavadinimas prasideda raide P, tačiau tai toli gražu ne Pylimėlis. Indrės iniciatyva (ir šiokio tokio nesusipratimo dėka) tebūnie tai Komunistų Kabakas (KK; nes vėliau, šeštadienį popiet, norėjom kviesti taksą būtent tokiu „adresu“).

[Radijas] Klausomės kažkokios laidos įrašo, lyg ir „Kultūros akiračių“, ar kaip ji ten vadinasi. Indrė nerimauja dėl vakaro programos.

[Muzika] Indrė groja gerą muziką. Bokalas groja gerą muziką. Bukowskio Gerbėjas groja gerą muziką. Neretai skamba Nickas Cave’as.

[Literatūra] Klube – Knygų Krūvos (knygų krūvos tikrąja šio žodžio prasme; tas vaizdas mielas mano akiai kaip porolono prigrūstas Nekropolio „kalėdų senelis“ tikrų Kalėdų neturėjusiam vaikui iš asocialios šeimos. Žiūriu kaip į stebuklą, ir negaliu atsigrožėti).

Diskusijos apie vykusias ir nevykusias knygas. Knygų vartymas. Iliustracijų žiūrėjimas. Juokas.

Tiesa, kai prasideda šokiai, girdėti džiaugsmingi pasiūlymai padegti Knygų Krūvas, mat šiek tiek kliūvame už jų.

[Šokiai] Įvairūs. Labai įvairūs. Ganėtinai nenusakomi.

[Kūno kultūra] Mes it kokie graikai pagarbinome ne tik dvasinį pradą savyje, bet ir fizinį – taipogi. Buvo demonstruojamas stovėjimo ant galvos menas. Mano „žvakė“ bei „tiltelis“ tokių triukų fone atrodė pakankamai apgailėtinai.

[Šeštadienis] Gera būti esamajame laike. Kava. Cigaretės. Ironija. Juokas. Tyla. Balta katė žaliai geltonomis akimis. Saulės dryžiai ir žaliuzių šešėlių dryžiai ant kilimo. Varstomos balkono durys. Antgamtiškai skanūs Indrės ruošti sumuštiniai. Vėl kava. – Viskas, varom į oro uostą, nes Aš taip pasakiau, – pasako Bukowskio Gerbėjas, ir mudvi su Indre kiek padvejojusios ir kiek pakrizenusios pasirašom.

Taksi dviese su Indre sėdime ant galinės sėdynės, ir kalbame taip, lyg tuoj skrisim tuoktis. Piktasis taksistas, kuris mums įlipus reikšmingai ir nebyliai akimis paburnojo dėl prinešto sniego, truputį priskliaudžia pasikėlusias ausis.

-Aš jaučiuosi pasirengusi šiam žingsniui, – „oriai“ ir „įkvepiančiai“ rėžiu automobilyje. – Man visai nesvarbu, ką pasakys mano giminės ir draugai, – „drąsiai“ bei „ryžtingai“ tariu, žiūrėdama per langą (ir kiek slėpdama šypseną), ir tuo pat metu „padrąsinančiai“ spaudžiu ranką Indrei, o kita plekšnoju per mūsų susikibusias kumštines pirštines.

– Ar tu jautiesi tokia pat pasirengusi, mieloji?

– O, taip, – atsako ji. – Bet tu čia taip analizuodama lyg save drąsini, – „įtariai“ ir „kiek piktai“ kalba ji. – Gal nori pasakyti, kad ABEJOJI dėl mūsų santuokos? – pakelia balsą. – Ne, ne, ne, – imu „nekaltai“ gintis. Bukowskio Gerbėjas tyliai žiūri per savo langą, nusukęs akis nuo taksisto.

Ką veikėme oro uoste, teišlieka paslaptis. Kol kas.

Grįžę iš oro uosto, oriai einam pasivaikščioti J.Basanavičiaus gatve bei „išgerti po stiklą“, kaip grakščiai tatai vadina Indrė ir Bukowskio Gerbėjas. Aš išgeriu ne kokį stiklą, o puodą dienos sriubos, nes kenčiu skrandžio sąrėmius (nors ir nedaug alaus penktadienį gurkšnota, tačiau panašu, kad dėl skrandžio įnoringumo bei rūgštingumo man jo teks visai atsisakyti). Vėliau sukertu du lietinius, kurių nebenori Indrė (ji įtaria, kad jų viduje – visai ne vištiena).

Vakare – labai čiotkas kinas. Vyksta kažkoks prancūzų kino festivalis, ir štai aš, nuolanki nuo kultūrinio gyvenimo atšokusi piemenaitė, apturėjau ir juoko, ir ašarų, – ačiū Indrei ir Co.

Ir apskritai kažkaip gera. Gera būti šitaip, kaip esu.