- Prieš metus „Ekstrai“ esate sakęs, kad Lietuvoje politiką ištiko mirtis. Ar per tuos metus politinis gyvenimas prisikėlė iš tos mirties būsenos?
- Gyvenime nebūna vien pliusų ar minusų. Pradėsiu nuo to, kad laukiame Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo. Šiek tiek išmanydamas istoriją, pagalvojau apie tą tūkstantį metų ir galiu drąsiai sakyti, kad šią akimirką Lietuva išgyvena savo gražiausią, šviesiausią, ramiausią, laimingiausią laiką.
Nežinau, kiek jis dar truks, bet dabar išgyvename nuostabiausią laikotarpį. Juk iš esmės nuo XII amžiaus mus kas nors skerdė ar engė - teutonai, lenkai, rusai. Pribaigė bolševikai, išpjovę geriausius šalies vyrus. Nuo 1988 m. Lietuvoje vyksta tikras stebuklas, kai išsivadavome iš to klaikaus bolševikinio kalėjimo. Per šešiolika nepriklausomybės metų padarėme stulbinamą pažangą. Mano studentai to net negali suprasti, nes neturi su kuo palyginti. Jie lygina padėtį su Vakarais, o aš negaliu nelyginti su bolševikmečiu, kuriame pragyvenau per keturiasdešimt metų. Stulbinama pažanga visur.
Todėl stebina nesiliaujančios piliečių dejonės, kad gyventi vis dar blogai. O paimkime statistinį lietuvį - jis turi viską, ko reikia normaliam gyvenimui. Pavalgyti turime, apsirengiame, stogą virš galvos turime ir net benzinui pinigų turime. Juk iš esmės žmogui daugiau nieko ir nereikia. Ir net sakyčiau, kad Vakarų šalių piliečiai yra nelaimingesni už mus, nes jau suspėjo nusivilti savo komfortu ir turtais, pamatė, kad gyvenimas tuščias.
Žinau, dabartinę Vakarų intelektualinę situaciją ir ji mane gąsdina. O tai, kad visur yra padugnių, skurdžių, alkoholikų, natūralu.
Pasakysiu tokią gal kiek netikėtą mintį. Manoma, kad viena skaudžiausių dabartinių tautos tragedijų - emigracija. Iš dalies taip ir yra. Bet pagalvojau, ar tikrai ji yra tik minusas? Ne, ji turi daug pliusų. Pirmiausia tai yra tautos apsivalymas. Atvirai prisipažinsiu - nemėgstu šito emigranto tipo. Ypač, kai paklausau jaunų žmonių, kurie aiškina, kad niekada negrįš į tą kvailių šalį Lietuvą. Nuo tokių kalbų man pradeda drebėti širdis, nebegaliu klausytis. Man nesuprantama tokia panieka tėvynei. Suprantu, kad ne visi tokie, žinau, kad yra žmonių, kuriuos į užsienius išstūmė būtinybė. Bet tokių, manau, yra ne daugiau nei dešimt procentų, o likę paprasčiausiai nusispjovė į Lietuvą. Lygiai taip pat nusispjauti į juos turėtume ir mes. Nes čia lieka tie, kuriems žodis „Lietuva“, patriotizmas dar ką nors reiškia.
Dar vienas mane jaudinantis dalykas yra tas, kad esame tauta, prieš šešiolika metų išėjusi iš sovietinio kalėjimo, be politinės klasės ar luomo, kuris būtinas kiekvienai normaliai šaliai, be aristokratijos, iki šiol neturinti pilietinės valdžios. Būtent valdžios, o ne pilietinės visuomenės, apie kurią nuolat plepama. Kitaip sakant, dar nesusiformavo tokio profesionalaus piliečio tipo. Tokio, kuris 50 procentų tarnauja savo egoistiniams interesams, o likusius skiria bendruomeniniams. Deja, bet didžiuma mūsų politikų valdžią naudoja tik tam, kad tenkintų tik savo egoistinius interesus. Kaip liaudis šiurkščiai, tačiau teisingai sako, kad pripultų prie lovio. Tai yra bjauru ir negerai, kad pilietinės valdžios turime tik menkas užuomazgas.
Nenoriu čia rėkti, kad visi yra vagys ir mafiozai. Pats pažįstu žmonių, kurie verti politiko vardo. Galiu net pavardyti - Valdas Adamkus, Aloyzas Sakalas, kai atsidūrė sau tinkamoje vietoje, Vytautas Landsbergis, kai atsisakė pretenzijų tapti diktatoriumi, galų gale net Algirdas Mykolas Brazauskas. Tačiau tai pavieniai žmonės, o daugumą sudaro žmogeliai, kurie paprasčiausiai nėra piliečiai, valdžią naudojantys savo bizniukams daryti.
- Ar būtų utopiška pasvarstyti apie (prisiminus ir tūkstantmetį) kokią nors bendrą, vienijančią idėją, kuri padėtų kokybiškai judėti į priekį?
- Tai - visiška utopija. Kalbos apie tai, kad ir keista, - bolševizmo palikimas. Keliasdešimt metų mums į galvą buvo kalama, kad reikia turėti visuomenės viziją. Kokia ta vizija buvo? Socializmas. Nors niekas nežinojo, ką tai reiškia. Tik tai, kad socializmas yra gerai. Ir daugiau nieko. Ir dabar yra išlikusi ta pati galvosena. Ir stebina, kad ji išlikusi ne seniams, kaip aš, galvoje, o jauniems žmonėms. Jie šneka grynai bolševikiniu žargonu. Vėl kuriami kažkokie tušti projektai, vizijos. Man tie dalykai taip buvo apkartę bolševikmečiu, kad nebenoriu jokių vizijų. Noriu, kad man, kaip ir kiekvienam statistiniam vidutiniam lietuviui, niekas netrukdytų normaliai, padoriai atlikti savo darbo. Kad ir kas būtum - batsiuvys, filosofas ar žurnalistas.
O trukdo! Kas trukdo? Siaubingas biurokratinio aparato įsigalėjimas. Pamenu, kokie buvome naivūs sovietmečiu, kai svarstydavome, kaip būtų, jei Lietuva taptų laisva.
Viena pagrindinių mūsų minčių buvo tokia, kad bent biurokratų sumažės per pusę, nes buvo valstybinis ir partinis biurokratinis aparatas. Svarstėme, kad bent partkomų nebeliks. Nė velnio. Dabar biurokratų keliskart daugiau nei sovietų laikais. Ir jų skaičius grėsmingai auga, visus dusina. Dusina verslininkus, intelektualus. Aš pats iš biurokratijos esu patyręs tokio teroro, kokio nepatyriau net sovietmečiu. Baisesnio už anuometį ideologinį terorą.
Neseniai susidūriau su tokiu reiškiniu, kuris vadinamas deklaracijų pildymu. Tai yra sadizmo viršūnė! O tai tik juokai, ledkalnio viršūnė. Kiekvienas aktyvesnis žmogus, tarkime, verslininkas, yra nuolat, be atvangos malamas, malamas ir malamas.
Dabar madinga sakyti, kad Lietuvą valdo stambusis kapitalas ir panašiai. Ne. Valdo eilinė Onutė, sėdinti eilinėje kontoroje. Arba Božena, tvarkanti Prezidentūrą. Tai klasikinis, nors ir anekdotinis, atvejis. Tos boženos, onutės ir žlugdo bet kokias laisvės iniciatyvas.
- Jei esate asmeniškai susidūręs su tuo biurokratų teroru, tai gal turite idėjų kaip su juo kautis?
- Neturiu jokių idėjų. Tiesiog kiekvienas atskirai turime priešintis. Aš kovoti su biurokratais bandžiau, nukentėjau, dėl to praradau dvi nacionalines premijas. Ir, tiesą sakant, nieko nepasiekiau. Viskas liko po senovei. Sėdi vaikinukai ir dėsto man rimtais veidais: „Tu, Šliogeri, neturi nė vienos mokslinės publikacijos, kurią būtų išspausdinusi nors viena prestižinė Vakarų leidykla“. Šiaip esu išleidęs dvylika monografijų, kelis šimtus straipsnių, bet tai niekam nerūpi.
- Ši absurdiška situacija pasiekė net Konstitucinį teismą.
- Didžiuojuosi, kad Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas Vytautas Nekrošius kreipėsi į Konstitucinį teismą. Tai konkretus pasipriešinimo atvejis. Kaip ir ta drąsi, atleiskite už tą žodį, moterėlė, pareiškusi, kad nenori imti vokelių.
Taip reikia kovoti, o ne rašyti programas, kurti vizijas, kaip išnaikinti biurokratiją. Visi tokie vajai baigiasi tuo, kad ten, kur sėdėjo vienas, sėdi jau trys. Visokios vizijos yra paprasčiausiai pavojingos, nes jos tik daugins tą biurokratiją, su kuria norima kovoti. Yra tik vienas būdas - kovoti kiekvienam sau.
O blogiausia yra tai, kad čia jau ne vien Lietuvos problema. Juk didysis biurokratijos plitimas eina iš Vakarų, iš Europos Sąjungos. Ir man tai atrodo beveik apokaliptinė problema. Esu gerokai studijavęs Romos istoriją. Kas sužlugdė imperiją? Biurokratija, kai imperatorius Konstantinas visą imperiją paverčia milžiniška kontora, kai parazitų, kurie dirba su popieriais, tampa daugiau už tuos, kurie dirba su daiktais. Taip atsitiko ir Sovietų Sąjungoje.
- Kaip tos apokaliptinės nuotaikos dera su jūsų minėtais šviesiausiais Lietuvai laikais per visą tūkstantmetį?
- Čia nėra jokių prieštaravimų. Šie laikai unikalūs tuo, kad turime bent minimalią manevro laisvę. Dabartinis teroras vis tiek nėra toks baisus, kokį matėme bolševikmečiu. Dabartinis biurokratų teroras yra santykinai silpnas ir jam dar galima priešintis. Tik reikia truputėlio drąsos.
- Vyksta savivaldybių rinkimų kampanija. Ką būtų galima pasakyti tam, kaip sakote, biurokratijos teroro gniaužiamam piliečiui, kaip jį padrąsinti?
- Pirmiausia reikia atsisakyti įvairių bolševikinių mitų. Net sarmata, kai rimti žmonės vėl kuria naujus sąjūdžius. Vienas bjauriausių pastarųjų metų žodžių man tapo „projektas“. Popieriuje pakerverzojame, dar riebių pinigėlių atsiriekiame. Linkėčiau atsisakyti tų vadinamųjų totalinių projektų mistikos. Nes svarbus yra tik kiekvieno paskiro žmogaus, individo judesys. Toks, kaip tos moters, kuri stojo į kovą su vokeliais.
Rinkimai yra normalus dalykas, bet tikra laisvė, tikra demokratija, tikras liberalizmas ar iniciatyva yra tik asmeninis kiekvieno reikalas. Man komiški, juokingi, kartais net baugūs, atrodo visokie pilietiniai sąjūdžiai. Aišku, jie turi teisę egzistuoti, tačiau nereikia į juos sudėti per daug utopinių vilčių.